•  

Atgal

Ekspertizė. Tiesos beieškant

Žmogus - žingeidi būtybė. Jis nuolat užduoda daugybę klausimų. Ir kinologinių. Į kuriuos labai dažnai nėra vienareikšmiškų atsakymų. Štai kad ir vienas iš jų: kodėl vienoje ir toje pačioje veislėje tiek skirtingo eksterjero šunų? Diletantiškas klausimas? Gal ir taip! Bet nė vienas profesionalus kinologas man dar niekada neatsakė konkrečiai.Viskas paprastai atsimuša į tai, kad egzistuoja skirtingi veislės tipai standarto ribose. Tada kyla sekantis, taip pat dažnai taip ir neatsakytas klausimas: kodėl tie vidiniai veislės tipai dažnai tokie tolimi nuo veislės standarto?

Tarkim, yra veislė – škotų terjeras. Ir yra veislę aprašantis jos standartas. Tai kodėl „škotai“, tos pačios veislės šunys, tokie skirtingi? Žiūri į kai kuriuos jų ir galvoji: kam iš viso išveista tokia veislė? Veltui škotų ir anglų veisėjai praleido bemieges naktis, galvodami, kaip paversti veislės pradmenis tuo, kuo jie yra šiandien. Veltui, ko gero, buvo paaukotas ne vieno žmogaus gyvenimas, betobulinant ir siekiant pagausinti puikų škotų terjerų veislės atstovų branduolį. Daugybei mūsų laikmečio veisėjų – tikrai veltui.Traktuodami veislės standartą savaip, per trumpą laiką šie veisėjai „pridaugina“ tokių egzempliorių, kad tiesiog kvapą užima! Išeina, kad veislės standartas – sau, o veisimas – irgi sau?

Anglai „škotą“ aprašo kaip „kresną, trumpakojį, kompaktišką, atitinkamo ūgio (iki28cm) ir svorio (iki 10,4kg), išdidžios laikysenos, sudarančio didelės jėgos mažame kūne įspūdį, judrų ir aktyvų šunį“. Žodžiu, mažas, kresnas, kaulingas... Bet mes matome ringuose „škotus“, sveriančius 27kg ir daugiau!

Anglų standartas visą laiką primena apie tai, jog tai nedidukas, bet labai galingas ir kompaktiškas šuo ir , nežiūrint trumpų kojų, jo judesiai plastiški, laisvi, kiek keistoki, būdingi tik šiai veislei. Jei šios aprašytosios charakteristikos dažniausiai gerai sutampa su gyvaisiais anglų egzemplioriais, tai mūsų gi škotų „vidiniai“ tipai skiriasi tiesiog neįtikėtinai. Dauguma mūsų „škotų“ – ilgakojai, lengvi, siauroki ir ilgi. Kartais primena foksterjerą patrumpintomis kojomis. Keisčiausia, - jog yra daug ekspertų, kurie būtent tokiais šunimis ir žavisi. Todėl ir yra daugybė tituluotų šio, „vidinio“, veislės tipo šunų, kurių savininkai ir veisėjai vaikšto aukštai iškėlę galvas ir postringauja apie „šiuolaikinį“ veislės tipą ir vystymosi raidą.

Jei anglų standartas apibūdina „škoto“ galvą kaip „ilgą ir proporcingą šuns ūgiui“, kaklą – kaip „raumeningą, galingą, vidutinio ilgio“, tai mūsų gi broliai teisėjai pirmenybę teikia vidutinio ilgio galvai bei plonam ir ilgam kaklui. Kažkodėl manoma, jog būtent tai teikia „škotui“ elegancijos. Koks absurdas! Ir daugybė ekspertų kaip trūkumą aprašo vidutinio ilgio kaklą (taip ir rašo: „trumpokas kaklas“).

ANGLŲ „škotas“ skvarbiai stebi mus savo mažomis, migdolinėmis , tamsiomis akytėmis. Būtent šis skvarbus ir įdėmus žvilgsnis, derinyje su „škoto“ išdykėlišku judrumu, ir suteikia šiai veislei rimtumo bei solidumo. Mūsų gi „broliai“ žiūri į pasaulį apvaliomis, didelėmis, nustebusiomis akimis, tuo panašėdami į provincijos bobelę, pasiklydusią metro stotyje...

Ir, pagaliau, charakteris – pagrindinis veislės bruožas , jos pasididžiavimas ir šlovė. Anglų standarte pažodžiui parašyta(cituoju): „ištikimas, atsidavęs, jaučiantis savo vertę, nepriklausomas, santūrus, tačiau drauge rimtas, doras, ir be galo protingas. Drąsus, ištvermingas, bet jokiu būdu ne agresyvus“. Sunku ką tiksliau pasakyti apie „škoto“ charakterį. Tačiau iš kur, atleiskite tos kalbos apie „škotų“ agresiją? Apie kokį jau čia savo vertės suvokimą ir santūrumą galime kalbėti?

Galima ilgai kapstytis standarte, lyginti ir priešpastatyti. Bet kaip rasti kompromisą, tenkinantį visus, - ir savininkus, ir veisėjus, ir ekspertus? Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis , kokiu keliu eiti. Kodėl gi tuo ir nepasinaudoti?

Galima pasukti lengviausio pasipriešinimo keliu, kaip pvz., Amerikos veisėjai, t.y. susikurti savo „religiją“ – savo stilių ir eksterjerą. Net gi privedant veislės standartą iki absurdo!Taip jau atsitiko, kad amerikiečiai „škotai“ šiuo metu laimi didžiausias parodas ir jiems tiesiog akiplėšiškai sekasi, nežiūrint į aiškius prieštaravimus angliškam veislės standartui.

Kitas kelias, ko gero, pats paprasčiausias, - kai veisimas remiasi ekspertų palankumu ir jų įvertinimais. Taip jau yra, jog dauguma ekspertų, teisėjaujančių parodose, yra taip vadinami „allraunderiai“, t.y. plataus profilio specialistai. Jų supratimas apie veislę paprastai yra paviršutiniškas ir miglotas. Todėl ir reikalavimai nėra aukšti. Tuo ir galima paaiškinti jų darbo ringe specifiką ir dažnai per aukštus įvertinimus netipiškiems šunims. Todėl jų fone ypač vertingi yra ekspertų- veislės specialistų įvertinimai specializuotose parodose. Vienas iš būdų puikiai pasirodyti šiose parodose – nepriekaištingas šuns paruošimas ir jo „rodymas“ ringe.

O yra ir trečias kelias. Jis nedėkingas ir ne rožių lapeliais klotas. Tai kelias, kurį renkasi vienetai. Tačiau, eidami šiuo keliu, būtent jie duoda veislei daugiausia gero. Daugiau, nei abejotinų čempionų šeimininkai. Virš 100 metų toli gražu ne kvaili anglai ir škotai veisia škotų terjerus. Jie išsaugo ir daugina savo darbo rezultatus, o visas kitas pasaulis perka šunis, naudojamus veisimui, jų istorinėje tėvynėje. Tie nekvaili anglai žino savo vertę. Jie visai nelinkę įrodinėti pasauliui savo išskirtinumo. Jiems nereikia europinių titulų ir milijonų pripažinimo. Anglijos čempiono titulas jiems turi žymiai didesnę vertę, nei Europos ar Pasaulio čempiono titulai.

Keisti tie anglai . Veisia šunis, nė per žingsnelį nenutoldami nuo savo principų. Nesistengdami įtikti niekam, jie kasmet išveisia vis naujus čempionus, o likusieji gauna puikų šansą pagerinti veislę jų dėka. Na, o mes kasmet tuo stebimės ir... laukiame, kada gi pagaliau mūsų veisimo šunys taps geresni. Ogi niekada! Todėl, kad anglų kinologija gyvena pagal griežtus standartus, sekdama gilias tradicijas, o ne pagal ekspertų įvertinimus. Todėl ne visi anglų šunys-čempionai- tampa čempionais Europoje ar Amerikoje. O ir mūsų veislės suvokimo principai perdaug skirtingi, kad galėtume sekti anglų veisimo principais. Jie mums nepatogūs. Geri veislės atstovai, turintys išskirtinai puikias genetines linijas, daug kaštuoja, bet retai laimi – per daug išsiskiria iš bendros masės!Jų dėka ekspertas atsiduria nepatogioje situacijoje – priverstas sureikti tokiam šuniui visus titulus, nusižengia įprastoms žaidimo taisyklėms. Kad „nespigintų“ akių, tokie šunys dažnai statomi į ringo galą. Taip patogiau.Todėl tik nedaugelis ryžtasi atsivežti gerą šunį – kam gi bereikalingi kaštai ir vargas.

Šunininkystė – savotiškas menas. Kaip ir kitose kūrybos srityse, čia yra ir talentingų, ir negabių asmenybių. Genijų visur mažai, bet būtent jie ir stumia pirmyn visą žmoniją, priversdami gėrėtis jų kūriniais visą žmoniją.Deja, dažnai, pavėluotai. Jų dėka mes gavome turtingą ir tobulą įvairių veislių palikimą. Kiekvienas iš mūsų turime teisę juo pasinaudoti kaip išmanome. Kažkas kurs kopijas, nenusileidžiančias originalui, kažkas pasikabins ant sienos diplomus ir didžiuodamasis rodys juos draugams. Kiti gi kurs apgailėtinas parodijas ir pardavinės jas turguje už prieinamą „liaudžiai“ kainą. Šiaip ar taip, originalas dėl to blogesniu netaps, bet ar pasidarys geresniu žmogus, priimantis geidžiamą kaip realybę? Štai kur klausimas...

Jana Chorunžaja,
žurnalistė, škotų terjerų ir auksinių retriverių veislyno „Sansibility“ savininkė,
žurnalo „Black&White redaktorė”

P.S. Puikiai pažįstu straipsnio autorę – gerbiu kaip veisėją ir kaip žmogų. Sutinku su dauguma autorės minčių. Jaučiu, kad šiuo straipsniu autorė išsakė daugelio veisėjų pribrendusius „skaudulius“. Taip gali rašyti tik žmogus, kuris jau išties nebegali daugiau tylėti, kuriam „skauda“ dėl veislės ateities, ir norisi jau nekalbėti, o garsiai šaukti.

Straipsnis gana kontraversiškas. Aš, kaip veisėja, negalėčiau taip kategoriškai teigti, jog Anglijos kinologijoje viskas tik blizga, o Amerikoje ar Europoje viskas tik juoda... Yra visko ir ten, ir čia. Pvz., kalbant apie mano mylimą veislę, mes, europiečiai, būtent amerikiečiams turime ypač padėkoti už dabar jau esamą puikų „škoto“ temperamentą ir už „kvietinę“ spalvą...

Nereikia pamiršti ir to, jog mes, Rytų Europos kinologai, ilgus metus gyvenome izoliuoti nuo likusio pasaulio, ir čia tikrai ne mūsų kaltė. Kinologija ženkliai nejuda į priekį. Nei per 5, nei per 10 metų. Taigi, jei ne mes, tai mūsų vaikai , manau, tikrai reabilituos mus. Ypač, žinant, kad ko jau ko, bet užsispyrimo ir fanatizmo mūsų kinologams gali pavydėti bet kuris anglas. O jei dar pridėtume prie mūsų atkaklumo anglų pragyvenimo lygį...

Kritikuoti visada lengviau, nei veisti. Atsivežti gerus šunis, turint žinių ir gerus ryšius, irgi nėra problema. Straipsnio autorė yra atsivežusi keletą tikrai puikių šunų. Bet juk veisti – tai ne pirkti! Kaip sakoma, viščiukus rudenį skaičiuoja...

Manau, jog straipsnyje išsakytos mintys, ypač liečiančios ekspertų darbą ringe, aktualios ne tik škotų terjerų veisėjams ir savininkams. Todėl kviečiu įsijungti į diskusiją ir kitų šunų veislių veisėjus, kinologus bei ekspertus. Kalbėkime.

Jūratė Butkienė
Škotų terjerų veislyno „Tikras bildukas“ savininkė,
FCI kinologijos teisėja

Atgal