•  

Atgal

Šunų sarkoptozė (niežai)

Sarkoptozė, dar vadinama šunų niežais, yra stipriai užkrečiama parazitinė odos liga. Ją sukelia mikroskopinės odos erkutės - lot. sarkoptes canis. Šie maži parazitai visą savo vystimosi ciklą praleidžia šeimininko odoje, ir, ne šuns organizme, gali išgyventi vos keletą dienų. Žmonės, kontaktuojantys su sergančiais gyvūnais, dažnai tampa šalutiniu šio parazito šeimininku. T. y. - sarkotpinės erkutės negali daugintis žmogaus odoje, tačiau, čia patekusios, sukelia stirpų sudirginimą bei niežulį dėl alerginės reakcijos, kadangi jų medžiagų apykaitos produktai veikia kaip stirpus alergenas. Erkutės gyvena bei dauginasi raginiame šuns odos epidermio sluoksnyje. Čia jos rausia kanalėlius, deda kiaušinelius, iš jų išsirita lervutės ir, po keleto nerimosi stadijų, virsta suagusiomis erkėmis.

Niežai yra labai stirpiai užkrėčiami ir greitai persiduoda tiesioginio kontakto metu. Inkubacinis periodas, per kurį, nuo užsikrėtimo, odoje prisidaugina pakankamai daug erkių ir išryškėja ligos požymiai, trunka 2 - 8 sav., todėl dažnai būna sunku nustatyti užsikrėtimo šaltinį. Ypač gretai ši liga gali išplisti, jei sergantis šuo patenka į didesnes gyvūnų susibūrimo vietas - dresūros aikšteles, šunų parodas ar viešbučius.

Pagrindinis ligos požymis - intensyvus ir vis stiprėjantis niežulys. Šuo kasosi vis stipriau ir stipriau. Tai gyvūną labai išvargina, jis gali tapti neramus, liūdnas, blogiau ėsti, negali ramiai miegoti. Palietus niežtinčias vietas, gyvūnas pradeda labai intensyviai kasytis, kartais net krenta ant šono ar nugaros ir vartosi. Būdingas požymis - palietus ar pakasius ausies kraštą, šuo pradeda intensyviai kasytis priešingos pusės užpakaline koja. Dažniausiai pirmi židiniai atsiranda ant ausų išorinių kraštų, alkūnių ir kulnų, snukio, papilvės. Antriniai požymiai - atsirandantys paraudimai, šašeliai, odos pleiskanojimas ir plikimas pažeidimų vietose. Negydant oda gali visai nuplikti ir labai sustorėti, pasidengti storu pleiskanų sluoksniu, skilinėti ir infekuotis. Negydoma odos infekcija gali baigtis netgi kraujo užkrėtimu.

Niežulį sukelia erkės, rausdamos kanalėlius odoje, taip pat odą stirpriai alergizuoja erkių išskiriamos seilės bei išmatos. Neretai ši liga yra supainiojam su alerginiu dermatitu, tačiau, vartojant antialerginius vaistus, jokio pagerėjimo nepastebima.

Pas užsikrėtusio šuns šeiminiką bei jo šeimos narius dažnai atsiranda niežtinčios rausvos dėmelės ar pūslelės ant pilvo bei rankų. Įšgydžius šunį, šie pabėrimai savaime praeina.

Susirgimą diagnozuoja veterinarijos gydytojas pagal klinikinius požymius bei odos skutenas, kurios yra mikroskopuojamos ieškant erkučių. Skutenose erkės yra aptinkamos gana sunkiai, kartais reikia daugelio mėginių. Todėl, kartais, net jų neradus, kai požymiai yra labai charakteringi, skiriamas gydymas.

Liga turi būti diferencijuojama nuo kitų parazitinių bei alerginių odos ligų.

Sarkoptozė yra pagydoma. Kuo anksčiau pradedama, tuo greičiau šuo pasveiksta. Sergantį gyvūna reikia iš karto izoliuoti nuo kitų augintinių, vengti bet kokio kontakto su kitais šunimis gatvėje, laikinai nutraukti dresūros užsiėmimus ar dalyvavimą parodose, tam kad išvengti kitų gyvūnų užkrėtimo. Gydymui naudojami įvairūs antiparazitiniai preparatai veikiantys būtent prieš sarkoptines erkes - injekcijos , girdomi tirpalai ar lašai. Jei liga yra uždelsta, kartais tenka gyvūna trumpai nukirpti, pašalinti nešvarumus ir pleiskanas, naudoti antiseborėjinius šampūnus, vietiškai gydyti odos gilesnius pažeidimus. Jei yra supūliavusių židinių - skiriami antibiotkai. Jei niežulys labai išvargina šinį, skirimai praparatai laikinai nuimamtys niežulį.

Šuo sveiksta pamažu. Visiškai išnykus erkėms, dar turi praeiti šiek tiek laiko, kad atsistatytų pažeistas plaukas. Tam galima naudoti įvairius maisto papildus kailiui gerinti.

Profilaktikai - reikėtų vengti bet kokio kontakto su valkataujančiais, nepažįstamais gyvūnais gatvėje. Taip pat - laiku kreiptis į gydytoją, jei šuo ima kasytis.

Labai panašūs savo požymiais bei gydymu yra ir kačių niežai. Juos sukelia erkutė notoedres cati. Daugiausiai serga į lauką einančios, nekastruotos katės, kadangi jos daugiausiai kontaktuoja su benamiais katinais, kurie dažniausiai ir platina šią ligą.

Šaltinis

Atgal