•  

Atgal

Vaikas ir šuo

Anksčiau žmones dažnai skirstydavau į šunininkus (tuos, kurie labiau myli šunis) ir katininkus (tuos, kurie labiau vertina kates). Tačiau dabar panašiau, kad visuomenė susikaldė į šunininkus ir nešunininkus – kitaip sakant, vieni šunis laiko ir juos myli, o kiti šunų nelaiko, jų bijo, nekenčia ir netgi nekenčia tų, kurie šunis myli. Niūriai dėbčiodami į šėliojančius keturkojus jie piktinasi tuo, kad šunys drumsčia jų ramybę, „užminuoja“ žalias pieveles, o svarbiausia – kelia grėsmę jų ir jų vaikų saugumui. Priešprieša tarp šunininkų ir nešunininkų vis didėja, retkarčiais vis pakurstoma žiniasklaidos pasakojimais apie šunų užpultus, apkandžiotus, išgąsdintus vaikus ar suaugusius. Tačiau kas gi atsitiko, kad šitiek metų prabuvęs geriausiu žmogaus draugu, šuo staiga tapo priešu? Jau ne vieną tūkstantį metų šuo gyvena šalia žmogaus. Kartu jie sėdėjo prie laužo dar akmens amžiuje, kartu gynėsi nuo priešų, kartu medžiojo, visada kartu – koja letenon – žengė per visą žmonijos gyvavimo istoriją. Tad kodėl staiga į tą žmogaus pagalbininką, gelbėtoją, ištikimą tarną pradėjom žiūrėti su paranojiška baime, kad jis tikriausiai tuoj puls, apkandžios, mažų mažiausiai blusomis apkrės? Kodėl tiek daug žmonių dabar atsikvėptų daug lengviau, jei pasaulyje staiga neliktų nei vieno šuns? Matyt, kažkurioj žmogaus ir šuns draugystės vietoje ėmėme “nebesusišnekėti” su savo keturkojais bendražygiais.

Vaikų ir šunų konfliktas

Ar kada nors atkreipėte dėmesį, kaip elgiasi šunį sutikę vaikai? Daugumą jų galima skirstyti į du kraštutinius tipus. Vieni, šaukdami: “oi, koks ŠUNIUUUKAS!“, lekia prie bet kokio sutikto keturkojo ir bet kokia kaina siekia jį paglostyti. Kiti tuo tarpu spiegia: „mama, ŠUO!“, ir ne mažesniu greičiu skuodžia į priešingą pusę. Nepaprastai retai tenka pamatyti vaiką, kuris šunis mylėtų, jų nebijotų, tačiau ir laikytųsi elementaraus saugumo – pvz., neglostytų šuns, kai jis urzgia. Be abejo, toks elgesys šiaip sau neatsiranda – dažniausiai tai būna tėvų auklėjimo pasekmė. Jeigu tėvai, prisižiūrėję laidų apie šunų apkandžiotus vaikus, ima paniškai šunų bijoti, tai ir vaikams greitai įteigia, kad šuo – tai baisus žvėris, kurio reikia vengti iš tolo. Kita vertus, jeigu tėvai yra įsitikinę, kad visi šunys yra meilūs, niekada nekandantys padarėliai, kaip jų vaikystėje laikytas pudelis – tada vaikui įteigiamas perdėtas pasitikėjimas visais šunim, ir vaikas būna nekritiškas jų atžvilgiu. Toks kraštutinis auklėjimas tarsi užprogramuoja tolimesnes problemas: vaikai, kurie per daug pasitiki visais šunimis, rizikuoja būti apkandžioti, o kadangi kiekviena tokia nelaimė yra plačiai eskaluojama, atsiras dar daugiau paniškai šunų bijančių vaikų. Tačiau ir tie, kurie paniškai nuo šunų bėga, taip pat rizikuoja būti apkandžioti ar bent išgąsdinti (kadangi šunims, turintiems stiprius medžiotojiškus instinktus, bėgantis vaikas gali pasirodyti grobis, kurį reikia sumedžioti).

Pirmo įspūdžio jėga

Kaip vaikas reaguos į šunis ir – lygiai taip pat – kaip šuo reaguos į vaikus, labai dažnai nulemia pirmasis jų sisitikimas. Pirma pažintis palieka įspaudą ilgam, kartais ir visam gyvenimui, todėl neverta stebėtis, kad šunų bijo žmogus, kurį vaikystėje pirmas matytas šuos gerai paraičiojo ant žemės (tegu ir iš draugiškumo!) ir kuriam pasąmonėje žodis “šuo” iš karto siejasi su kažkuo dideliu, juodu, baisiu, su dideliais dantim. Lygiai taip ir šuo, kurį pirmas sutiktas vaikas tampė už uodegos ar svilino ūsus gali visą likusį gyvenimą vaikų bijoti arba net elgtis su jais agresyviai. Todėl labai svarbu suorganizuoti gerą pirmąjį įspūdį – tiek kiekvienam laikomam šuniui (net jei niekada neplanuojate turėti vaikų), tie ir kiekvienam vaikui (net jei ir neketinate įsigyti šuns). Iš tiesų tai ne kas kita, o paprasčiausias socializacijos procesas. Beje, apie jį šunų šeimininkai dažnai žino kur kas daugiau nei vaikų tėvai – ir labai gaila. Rūpestingas šuns šeimininkas išsiaiškina, koks laikotarpis augančiam šuniukui yra “kritiškas” socializacijos atžvilgiu, tai yra, iki kada šuo turėtų susipažinti su kiek įmanoma daugiau daiktų, gyvūnų, žmonių ir situacijų, su kuriomis jam teks vėliau gyvenime susidurti. Visa tai reikalinga tam, kad vėliau suaugęs šuo nebijotų netikėtai sutikto vaiko, jaustųsi saugus automobilyje, mokėtų elgtis su karve ar arkliu. Labai gaila, kad tokį socializacijos procesą retas kuris tėvas “praveda” savo vaikams. Mat visi mes turime tendenciją bijoti to, ko nepažįstame, su kuo nesame susidūrę – o tokią baimę lengviausia eliminuoti jau vaikystėje.

Be abejo, geriausiai šunys ir vaikai susipažįsta ir susidraugauja tada, kai auga vienoje šeimoje. Tačiau vėlgi labai svarbu, kaip šuo ir vaikas susitiks pirmą kartą. Atsirandant šeimoje naujam nariui visada verta būsimą situaciją „parepetuoti“ - tai reiškia, jeigu jūs auginate šunį ir planuojate vaikutį, pirmiausia pabandykite trumpam „pasiskolinti“ draugų ar giminių atžalą ir pažiūrėti, kaip į jo buvimą namuose reaguos šuo. Lygiai taip pat jeigu jau turite vaiką, parsiveskite į svečius pažįstamą šuniuką – lai vaikas su juo pažaidžia, apsipranta. Matydami jų bendravimą, galėsite nuspręsti, kas vyksta nevisai sklandžiai, kur naujiesiems draugams reikės pagalbos.

Jeigu “repeticija” pavyko sėkmingai – suplanuokite ir būsimą susitikimą. Jeigu perkate šuniuką, pasistenkite, kad jį parvežus į naujus namus vaikas jau būtų ten. Taip šuo supras, kad vaikas ten gyveno anksčiau už jį (o namų senbuvius šunys visada labiau gerbia) ir nėra šiaip koks prašalaitis. Tuo tarpu jei parsivežate tik ką gimusį vaikelį, pristatykite jį šuniui, supažindinkite juos. Tokį šunų ir vaikų supažindinimo pavyzdį iš savo gyvenimo man papasakojo viena šunų augintoja, puikiai suprantanti šunų psichologiją. “Aš pažiūrėjau, kaip elgėsi mano kalytė, kai atsivedė šuniukų, ir elgiausi lygiai taip pat. Leidau savo šunims apžiūrėti vaikelį, tačiau jiem priėjus arčiau, grėsmingai… suurzgiau. Jie tuoj pat viską suprato: šeimininkė atsivedė naują mažą šuniuką, kuriė reikia gerbti ir saugoti, ir tipeno aplink mažąjį ant pirštų galiukų bei elgėsi kuo atsargiausiai – kad tik nieko blogo nepadarytų”.

Beje, dar prieš įsigyjant šuniuką, būtinai reikia viską apsvarstyti iš anksto, o ypač tada, jei turite mažų vaikų. Kai kurios šunų veislės kur kas geriau sutaria su vaikais nei kitos. Gerai pagalvokite, kokio temperamento šuns norite, būtinai atsižvelkite į vaiko amžių ir charakterį. Tačiau kai išsirinksite veislę, nepamirškite, kad tikrą tos veislės atstovą reikia pirkti iš patikimo veisėjo ar klubo! Jei įsigysite šuniuką be dokumentų, tik iš išvaizdos panašų į pasirinktą mielą, draugišką, vaikus mylintį padarėlį, paskui nesistebėkite, kad jo charakteris visai ne toks, koks aprašytas veislės apibūdinime.

Kodėl šunys būna agresyvūs?

Šiais laikais šunims keliami kur kas didesni reikalavimai nei prieš kokia penkiasdešimt metų. Anksčiau kaime visi žinojo, kuris šuo piktas ir kurio reikia iš tolo vengti. Dabar, tuo tarpu, iš visų šunų tikimasi, kad jie leisis glostomi, nerodys nemotyvuotos agresijos. Iš tiesų taip ir turėtų būti! Agresyvūs šunys neturėtų būti veisiami – tačiau kai kurie neatsakingi daugintojai, siekdami pelno ar vedami kokių kitų paskatų, kergia nestabilios psichikos šunis, rodančius agresiją žmogui. Taip pat veislės, turinčios specialią paskirtį – koviniai, sarginiai, kai kurie medžiokliniai šunys – neturėtų būti laikomi namie vietoj žaisliuko vaikui. Pagaliau su šunimis reikia tinkamai elgtis, tinkamai juos auklėti – tačiau vieni šeimininkai iš nežinojimo, kiti iš tingėjimo apie tai negalvoja tol, kol neatsitinka nelaimė.

Šunų agresijos priežasčių yra įvairiausių. Viena, jau minėta – tai socializacijos trūkumas. Kai kurie šeimininkai tyčia niekada neleidžia svetimiems žmonėms savo šuns glostyti ar netgi uždaro šunį atskirame kambaryje, kad jis nematytų žmonių, kol pilnai nesuaugs. Be abejo, toks elgesys pažeidžia šuns psichiką, ir vėliau jis gali pulti ant visų žmonių iš eilės, nekreipdamas dėmesio į tai, ką jie daro, ar kokio amžiaus jie yra. Deja, panašiai elgiasi ir kai kurie tėvai. Jie tempia vaiką kuo toliau nuo bet kurio šuns, atėję į svečius, šeimininkams liepia šunį uždaryti, kad neišgąsdintų vaiko, ir pan. Rezultatas gaunasi priešingas – vaikas, kuris užaugo visai nebendraudamas su šunimis, gali visą gyvenimą paniškai jų bijoti, nors niekas niekada jo ir neišgąsdino.

Yra ir šunų agresijos rūšių, turinčių instinktyvias priežastis. Pavyzdžiui, motinų agresija: kiekviena kalytė turi instinktą saugoti ir ginti savo šuniukus, todėl vaikui dera paaiškinti, kad į svetimų šuniukų guolį geriau nelįsti. Beje, patelės taip pat gali rodyti agresiją svetimiems palikuonims. Šunų gaujose yra taip, kad kuo mažiau šuniukų, tuo didesnis šansas jiems išgyventi, todėl kiekviena kalytė turi instinktą numarinti svetimus palikuonis. Beje, užpuolami paprastai žemesnio statuso patelės palikuonys. Todėl jei moters statusas šeimoje žemesnis už šuns, gali būti taip, kad jai pagimdžius vaiką, kalytė tą vaiką kėsinsis nužudyti.

Dar viena agresijos forma – tai agresija, sukelta baimės. Tai kritinė agresija, kai šuo yra skriaudžiamas, kankinamas, neturi galimybės pabėgti. Jei šuo rodo agresiją tada, kai yra užspiečiamas į kampą, vaikų apmėtomas plytgaliais ir pagaliais, badomas metaliniais strypais ir pan. – tada jau reikia auklėti nebe šunį, o vaiką.

Tačiau dažniausiai šeimose pasitaiko pati paprasčiausia – hierarchinė agresija. Dažnai jos galima visiškai lengvai išvengti, jeigu tik žmonės suprastų, kas vyksta šuns galvoje, kaip jis supranta aplinkinius įvykius. Šuo negali prisitaikyti prie žmogaus mąstymo būdo, kadangi jo nesupranta, taigi, prisitaikyti tenka žmogui – suprasti, kaip mąsto šuo, ir šuniui viską paaiškinti taip, kad jis suprastų, ko iš jo norima.

Hierarchinė agresija

Šuniui šeima, kurioje jisai gyvena, atstoja šunų gaują. Santykius šeimoje šuo supranta šiek tiek kitaip, nei žmonės, nes jis vadovaujasi gaujos taisyklėmis. Šunų gaujoje tvarka būna paremta griežtais hierarchijos dėsniais. Vaikui (o ir suaugusiam) šeimoje saugu tada, kai šuo stovi ant pačio žemiausio hierarchijos laiptelio. Tai toli gražu nereiškia, kad šuo turi būti skriaudžiamas, terorizuojamas, kad būti “žemiausiu” gaujoje jam yra blogai – jokiu būdu! Atvirkščiai, šuo, puikiai suprasdamas savo žemą padėtį, jausis saugiai, nes pasitikės šeimininku, žinos, kad jam nereikia niekuo rūpintis, niekas jam negresia. Tačiau šuniui yra įgimta siekti aukštesnio hierarchijos laiptelio, ir šeimininkas privalo pasirūpinti, kad šuo niekada jo nepasiektų – o geriausia, kad jam net nekiltų mintis konkuruoti, pavyzdžiui, su vaiku dėl padėties gaujoje, kadangi kova dėl aukštesnio laiptelio gali būti ir kruvina.

Kas šeimos hierarchijoje stovi aukščiau – vaikas ar šuo? Kad laiku tai nustatytumėte, atkreipkite dėmesį į tokius dalykus:

  1. Kuris iš jų miega ten, kur nori, ir gali išmesti kitą iš savo poilsio vietos? Kuris gali žadinti miegantį, sutrukdyti kitam poilsį?
  2. Kuris maitinasi pirmas? Kuris gali atimti iš kito skanesnio maisto kąsnelį?
  3. Kuris pirmas eina pro duris, pirmas lipa laiptais, eina ankštais praėjimais?
  4. Kuris sprendžia, ar dabar nori žaisti, ar ilsėtis?
  5. Kuris nugali jėgos reikalaujančiuose žaidimuose?

Visa tai yra lyderio požymiai. Kontroliuodami šiuos veiksmus, galite reguliuoti hierarchinę “gaujos” sistemą.

Labai dažnai tėvai visai netyčiomis elgiasi taip, kad šuo greitai supranta: šioje gaujoje jis yra aukščiau už vaiką. Štai kaip tai gali atsitikti:

  1. Šuo užima vaiko lovą ir urzgia, kai vaikas nori atsigulti. Tėvai liepia vaikui šunį nuraminti ir paglostyti arba bando nuvilioti skaniu kąsneliu – kitaip sąkant, paskatina šunį už netinkamą elgesį. Iš tiesų šunų gaujoje, kai šuo ilsisi, jo negali trukdyti nei vienas žemesnio statuso gaujos narys, tačiau gali stumdyti ar žadinti bet kuris aukštesnio statuso narys. Reiškia, šeimoje bet kas turi turėti teisę šunį išmesti iš jo miegojimo mietos, jį pažadinti kada tik nori. Todėl jei šuo urzgia, kai jį miegantį vaikas tąso už ausų – barkite ne vaiką, o šunį, nes jis elgiasi netinkamai.
  2. Labai dažnai šuo šeriamas pirmas, tik paskui valgyti paduodama vaikui – kad šuo nesmaksotų prie stalo, varvindamas seilę, arba piktai nelotų, reikalaudamas maisto. Tačiau kai šuo šeriamas pirmas, kai jis nebaudžiamas urzgia, jei vaikas bando paimti jo kaulą ar dubenėlį su maistu – šuo supranta, kad yra viršesnis. Atsiminkite – net poros metų pypliui šuo turi be menkiausio nepasitenkinimo atiduoti savo skaniausią kaulą!
  3. Šuniui leidžiama lipti laiptais pirmam, eiti pro duris pirmam, išeiti iš buto pirma vaiko, kadangi šunį sunku išlaikyti, kai jis veržiasi į priekį. Tuo tarpu šuo turėtų eiti pats paskutinis. Lygiai taip ir per pasivaikščiojimus – ne šuo turi vedžioti vaiką, o vaikas šunį, net jei tam prireiktų ir griežto antkaklio.
  4. Kai šuo įkyriai reikalauja dėmesio, tėvai dažnai liepia vaikui juo užsiimti (kad jiems galvos nekvaršintų) - taip šuniui aiškiai parodoma, kad vaikas yra žemiausio statuso ir iš jo kada tik užsinoręs šuo gali reikalauti dėmesio, kadangi lyderis sprendžia, kada nori žaisti, kada nori dėmesio iš kitų gaujos narių ir pan. Todėl vaikas neturi nuolaidžiauti įkyriam šuns kvietimui žaisti, kamuoliuko kišimui į delną ir pan. Vaikas turi spręsti, kada laikas žaisti, o kada laikas miegoti, o ne šuo.
  5. Tėvai nedrausmina šuns, kai žaisdamas su vaiku, jis ima naudoti agresiją (piktai urzgia, bando kąsti), o atvirkščiai, liepia vaikui atstoti nuo šuns, palikti jį ramybėje. Taip šuo jaučiasi nugalėjęs – o turėjo būti nubaustas.

Neteisingai elgiantis, nėra ko stebėtis, jei šuo su vaiku kartais ima elgtis agresyviai. Pvz., vaikas kelia nuo žemės nukritusį sausainį, o šuo kanda jam į ranką. Tiesiog šuniui viskas atrodo kitaip: štai grobis (sausainis), aš, kaip turintis aukštesnį statusą, galiu pirmas jį pasiimti. O čia šitas mažas pirmas jį griebia – baisi netvarka! Šuo nenori vaiko sužeisti – jis paprasčiausiai vieninteliu sau žinomu būdu primena vaikui apie jo statusą.

Kaip elgtis šeimininkui - gaujos vadui, kad tokių problemų namie nebūtų? Nepamiršti jau minėtų taisyklių ir atitinkamai jų laikytis. T.y., vaiką reikia skatinti atiminėti šuns maistą, žadinti šunį, kai šis miega, eiti pirmam pro duris, žiūrėti šuniui į akis, kai prie artinasi, ir pan. Be to, atitinkamai turi elgtis ir tėvai: šunį šerti po to, kai pavalgo žmonės, neduoti šuniui maisto nuo stalo, bausti, jeigu jis piktai reikalauja skanesnio kąsnelio; dažniau glostyti vaiką, o ne šunį, neleisti, kad atėjęs šuo nustumtų vaiką nuo kelių, pats reikalaudamas dėmesio, ir pan. Ir svarbiausia taisyklė: jei šuo parodo bent menkiausią agresijos ženklą – t.y., piktai urzgia, grasina grybštelėti dantimis – toks elgesys turi būti kuo griežčiausiai baudžiamas (geriausia, kad baustų pats vaikas, jei tik jis jau yra pakankamai stiprus). Kol šuo mažas, tai paprastai būna nesunku ir šuniui užtenka kelių “pamokėlių”, tačiau jei kyla problemų - visada geriau kreiptis į profesionalą, kuris patars, kaip elgtis, ir padės išvengti galimos nelaimės.

Kodėl reikia gydyti visą šeimą, o ne “taisyti” šunį?

Pastebėję netinkamą šuns elgesį, nemažai šeimininkų nusprendžia šunį kuriam laikui atiduoti dresuotojui, kad jį “pataisytų”. Deja, jei koks efektas ir būna, jis būna trumpalaikis, ir galiausiai šeimininkai nusprendžia, kad šuo kažkoks blogas, iš prigimties netikęs ir belieka juo atsikratyti. Tačiau pasaulyje jau kuris laikas populiarėja sisteminė šeimos terapija, kurios metu dirbama su visa šeima – kaip su sistema, kaip su nedalomu vienetu. Tokios terapijos metu sprendžiamos šeimos narių tarpusavio santykių problemos, taisomos bendravimo klaidos. Kadangi šuo laikomas šeimos nariu, kartu sprendžiamos ir bendravimo su juo problemos. Ši terapija – turbūt vienintelė, kuri atrodo teisinga net ir iš šuns požiūrio taško. Juk yra labai mažai šunų, kurie turi pažeistą psichiką, kurie nesugeba sugyventi su aplinkiniais. Dauguma jų puikiai prisitaiko prie “gaujos” ir gyvena pagal nerašytas jos taisykles. Taigi, jei šuo elgiasi netinkamai, tai rodo, kad blogos yra pačios “gaujos” taisyklės, išsiderinusi šeimos sistema. Pavyzdžiui, jei šuns šeimininkas savo šunį myli labiau už žmoną – vargu ar pavyks šunį įtikinti, kad žmonos statusas yra aukštesnis už šuns. Ir šiuo atveju šuns dresūra nieko iš esmės nepakeis – pirmiausia reikia išspręsti giliau slypinčias šeimos problemas.

“Žmogiška yra klysti, bet dar žmogiškiau – dėl to apkaltinti šunį”, teigia liaudies išmintis. O iš tiesų praverstų kartais prisipažinti, kas iš iš tikrųjų pagadino orą, kas ant ko paslapčia pyksta ir kas ko seniai nebemyli. Uodeguotasis šeimos narys, besielgiantis bailiai ar piktai – tik indikatorius, lyg raudonai užsižiebusi lemputė, skelbianti: “atkreipkite dėmesį, kažkas šeimoje vyksta visai ne taip, kaip turėtų būti”. Ir ne tą indikatorių reikia kaltinti ar bandyti jo atsikratyti, o šalinti pačias problemos priežastis. Rezultatai gali nustebinti – sėlmės atveju dingsta ne tik žmogaus - šuns konfliktas, bet į gerąją pusę pasikeičia ir visos šeimos bendravimas.

Atgal