Dar kartą apie šunų agresiją

Regis, kiek gi galima rašyti ir kalbėti apie tą patį. Tačiau nemažėjantys nelaimingi atsitikimai kalba už save. Vadinasi, neužtenka vien plikos statistikos, išvardinant sausus, kad ir labai grėsmingus, skaičius,- kas, ką, kada ir kur užpuolė ir apkandžiojo. Kažin, ar ženkliai sumažins šitą liūdną skaičiuotę ir nauji įstatymai, reglamentuojantys kovinių šunų ir jų mišrūnų laikymą. Draudimai dar niekada nedavė laukiamo rezultato jokioj sferoj. Dažniausiai tai tik padalija visuomenę į gerus ir blogus. Mano nuomone, reikia daugiau kalbėti ne apie pasekmes, o apie priežastis, iššaukiančias šuns agresiją.

Nemanau, kad atrasiu Ameriką, aprašydama chrestomatinius šunų agresijos atvejus, tačiau turiu vilties, kad šį žurnalą pavarto ir gerbiami mūsų, šunų mylėtojų, oponentai.Nes ši tema kaip tik būtent jiems – ypač aktuali.

Taigi, kodėl šunys kartais elgiasi agresyviai ir atakuoja atsitiktinai sutiktą gatvėje ar parke žmogų?

Nepriklausomai nuo pasitaikančių situacijų įvairovės, galima išskirti 4 pagrindines agresijos apraiškas:

1. Teritorinė agresija. Šuo-teritorinis gyvūnas.Priklausomai nuo to, kokiomis sąlygomis jis augo, kaip buvo auklėjamas ir dresuojamas, ši forma pasireiškia silpniau ar stipriau.Ypač agresyvūs yra šunys, išauginti savoj valdoj, kurios teritoriją juosia tvora, o pašaliniai asmenys pasirodo itin retai.Agresijos pasireiškimo laipsnis šiuo atveju paprastai nepriklauso nuo šuns socializacijos. Dažnai būna, kad toks šuo pasivaikščiojimo metu beveik nereaguoja į aplinkinius, nes tai „ne jo“ teritorija. Tačiau savo kieme toks šuo gali būti ypač pavojingas. Pagrindinė agresijos priežastis čia-noras išvyti žmogų iš savo teritorijos. Todėl tai, kas dažnai tinka visais atvejais, kai norima išvengti nepageidaujamo kontakto, čia nepriimtina. Beviltiška elgtis ramiai, neprovokuojančiai. Jau pats žmogaus buvimas šuns kontroliuojamoje teritorijoje laikomas provokacija. Vienintelis būdas-stengtis kuo greičiau apleisti tą vietą, kurią šuo laiko „savo“ teritorija. Žinoma, ne kiekviena tokia situacija baigiasi įkandimu. Dažniausiai šuo savo teritoriją gina tiesiog aplodamas.
   Teritorinė agresija nepasireiškia šeimos narių, kuriuos šuo pripažįsta kaip savus, atžvilgiu. Tačiau ji gali pasireikšti dėl kitų, žemiau išvardintų, priežasčių.
2. Agresija, siekiant apginti savo gaujos (šeimos) narį. Šunys-ne tik teritoriniai, bet ir bandos gyvūnai. O banda, net jei atsiduria svetimoje jai teritorijoje, visada siekia apginti savo narius. Ir čia visai nesvarbu, kokie santykiai tarp bandos narių. Šuo visada aktyviai gina savo šeimininką ir šeimos narius. Ir šiuo atveju, jei šuns ginamas asmuo nėra aukštesnio hierarchinio laipsnio, nei šuo, jo agresija ypač pavojinga. Jis nereaguoja į žemiau stovinčio asmens komandas, kad ir kaip puikiai būtų dresuotas ar auklėtas. Būtent todėl šuo, ginantis vaiką, -ypač pavojingas. Suaugęs žmogus net ir didžiausio šuns nepaklusnumo atveju fiziškai pajėgus bent jau išlaikyti šunį už pavadėlio, vaikas gi-tikrai ne. Šiuo atveju šuns agresija-savo bandos nario gynimas-tęsis tol. kol pašalinis žmogus nepaliks ramybėj „savų“. Svarbu žinoti. jog atstumas tarp svetimų ir savų , kurį šuo laiko kritiniu, gali būti įvairus. Pavyzdžiui, judrioje gatvėje agresiją gali iššaukti tik jūsų prisilietimas ranka prie šuns šeimininko, tačiau erdviame parke šuo dėl šios priežasties gali jus atakuoti ir iš 20-30 metrų.
3. Agresija grobiui. Visiems be išimties šunims įgimtas siekis persekioti grobį-praktiškai bet kokį judantį objektą. Ir čia dauguma šunų tuo neapsiriboja-stengiasi dantimis sugriebti savo grobį, kuriuo dažnai tampa važiuojantys pro šalį dviratininkai, bėgiojantys maži vaikai ar tursenantys pro šalį sportininkai. Kartais šuo vejasi nepažįstamą žmogų tiesiog norėdamas su juo pažaisti. Tačiau ne specialistui, žinoma, sunku atskirti agresyvų šuns elgesį nuo žaismingumo. Šiuo atveju, kad išvengti įkyraus persekiotojo, tereikia tiesiog sustoti vietoje. Stovėkite ramiai, nemosuodami rankomis (ar kojomis!). Greit pasidarysite šuniui visiškai neįdomus nejudantis objektas, nevertas jo dėmesio.
4. Dominuojanti agresija. Pasireiškia , siekiant pakeisti ir išlaikyti savo reitingą bandoje. Ji paprastai pasireiškia pažįstamų žmonių aržvilgiu, bet gali būti panaudota ir aiškinantis su mažai pažįstamais ar visai svetimais šunimis. Šiuo atveju agresija gali pasireikšti, kai jūs, kartais to net neįtardamas, bandote kaip nors pažeminti šuns statusą bandoje. Pavyzdžiui, jūs galite paimti savo automobilį iš saugomosmašinų aikštelės kada tik panorėjęs. Šuo, saugantis šią teritoriją, pažins jus net ir naktį. Tačiau pabandykite prisiartinti prie jo guolio ar graužiamo kaulo. Šuo puls nepriklausomai nuo to, kiek kartų skaniais kąsneliais prieš tai jūsų buvo palepintas. Taip darys kiekvieną kartą, gindamas savo statusą, kurį manys esant aukščiau jūsų.

Žinoma, visais čia išvardintais atvejais šuns agresijos pasireiškimo laipsnis priklauso nuo jo nervinės sistemos stabilumo ir tipo, nuo šuns socializacijos, jo auklėjimo ir dresavimo.

Kaip elgtis, siekiant išvengti nepažįstamo šuns agresijos?

Nevaikščiokite po nepažįstamą teritoriją, saugomą šunų, be žmogaus, galinčio kontroliuoti tų šunų elgesį.

Jei jau taip atsitiko, kad atsidūrėte svetimoje teritorijoje, ir užpuolė šuo:

1. nebėkite ir nemosuokite rankomis ar kojomis, nepasisukite į šunį nugara, nes galite taip išprovokuoti dar ir norą jus persekioti,
2. pasistenkite apsisaugoti nuo galimų įkandimų-nusivilkite striukę ir apsivyniokite rankas bent iki pusės,
3. pasiruošę susitikimui su svetimu šunimi, nenuleiskite nuo jo akių,
4. palikite galimai ramiau teritoriją.

Pasistenkite suprasti, kad vienintelis tikslas, kurio siekia šuo išvyti jus iš savo saugomos teritorijos, o galimas pasinaudojimas dantimis-tik viena iš kraštutinių priemonių tikslui pasiekti. Todėl šuo leis jums pasišalinti, puikiai suprasdamas, kad perspektyva susikibti su tam gerai pasiruošusiu priešininku ne tokia jau vyliojanti.

Jei matote, jog šuo vaikšto greta šeimininko be pavadėlio ir antsnukio, nekalbinkite šio dueto. Ypač būkite atsargūs, jei šuo šitaip vaikšto su vaiku ar pagyvenusiu žmogumi, nes agresijos atveju tikrai bus bejėgiai sudrausminti savo augintinį.

Jei staiga, be jokos priežasties prie jūsų artinasi šuo, sustokite ir elkitės ramiai. Apsižvalgykite ir įsitikinkite, jog tai ne jo teritorija. Šuo netruks įsitikinti, jog visai neįdomu persekioti stovintį „objektą“.

Net jei ir esate neblogai pažįstami su šuniu, saugančiu teritoriją, nesiartinkite prie jo guolio, bliūdelio ar žaislo, neglostykite šuns. Jei atsitiktinai iššaukėte dominuojančią agresiją, pvz., netyčia užmindami ant jo seno kaulo, kuo greičiau apleiskite šuns teritoriją su visais jo „žaislais“.

Ir dar: jei neturite praktikos ir nemokate elgtis su šunimis, niekad nebandykite barti ir gąsdinti svetimų šunų gatvėje. Suprantama, bandyti dominuoti-pats geriausias būdas tramdyti šuns agresiją, tačiau šiuo atveju, vargu, ar jums pavyks teisingai įvertinti savo jėgas ir šuns, kurį matote pirmą kartą, nervinės sistemos tipą. Jei suklysite-įkandimai neišvengiami. Valkataujančių šunų vis dar pasitaiko sutikti mūsų gatvėse…

Kaip apsaugoti vaikus?

Vaikus šunys vertina kiek kitaip, nei suaugusius. Teritorinė ir apsauginė agresija šiuo atveju beveik nepasireiškia. Tačiau persekiojimo ir žaidimo manija-ypač stipri. Šuo taip pat gali siekti dominuoti. Be to, vaikai nebūtų vaikais, jei visad elgtųsi taip, kaip mes, suaugusieji, galime numanyti ar pasielgti. Pavyzdžiui, suaugęs žmogus, kažin, ar sugalvos mėtyti akmenimis į kitapus tvoros bėgiojantį šunį. Niekas juk negarantuoja, kad tas šuo anapus tvoros bėgios visą laiką. Štai kelios paprastos taisyklės, kurių privalo išmokyti savo vaikučius laikytis tėvai:

1. Niekad neerzinti šunų.
2. Neliesti šuns pašaro ir šuns žaislų.
3. Jei prie vaiko artinasi svetimas šuo, vaikas jokiu būdu neturi bėgti, o stovėti ramiai.

Auklėdami savo vaikus, turime skiepyti meilę gyvajai gamtai, tame tarpe ir geriausiam žmogaus draugui-šuniui. Net ir didžiausi skeptikai ir šunų priešininkai privalo įsisąmoninti paprastą tiesą: šuo, kaip ir žmogus, yra gamtos dalis, todėl vietos po saule turi užtekti abiem.

Nemanau, kad šis rašinys privers pamilti šunis. To ir nesiekiu. Kiekvienam valia rinktis, ką mylėti. Bet jei dėka šio straipsnelio nors vienu apkandžiotu žmogum taps mažiau-tai jau neblogai.