Doug Johnson straipsnio vertimas ir adaptacija
Man atrodo, kad mes niekaip nepabėgame nuo nuvalkiotos minties, jog didelė šunų parodų gyvenimo dalis yra „politika“. Dažnai girdžiu įsitikinimą, kad nugalėtojai būna pasirinkti dar gerokai iki parodos, kol dar net nepriimtos paraiškos. Šitai idėjai aš niekada neteikiau rimtos reikšmės. Nuoširdžiai manau, kad tokios kalbos – tai tiesiog nusivylusio, pralaimėti nemokančio dalyvio mantra.
Gyvenime nuo realios politikos nesitraukiu, bet kalbant apie šunų rodymą parodose sąmoningai stengiuosi ją palikti už durų. Rašydamas straipsnius taip pat stengiuosi, kad jie būtų paprasti, aiškūs, tiesūs ir apie esmę. Ir vis tiek atsiranda žmonių, kuriems kažkas užkliūva, kurie jaučiasi įžeisti ar „pajudinti“.
Kai skaitome ne tekstą, o savo pačių baimes
Tie, kuriuos mano tekstai labiausiai suerzina ar įžeidžia, dažniausiai supyksta ne dėl to, ką aš iš tikrųjų parašiau, o dėl to, ką jie patys „įskaito“ tarp eilučių. Jie pradeda galvoti apie temas, į kurias patys nenori žiūrėti – nors viduje puikiai supranta, kad reikėtų. O kai žmogų pajudini už gyvos vietos, kartais jis nusprendžia „ateiti atsiskaityti“.
Tokie komentarai dažnai man primena sąmokslo teorijas apie parodas: apie laimėjimus, apie tai, kaip ir kodėl kažkas „nutiko“. Konkurentai susikuria istoriją, kuri paaiškintų jų pralaimėjimą: kaltas teisėjas, „savų“ palaikymas, intrigos, klanai… Deja tenka nuvilti kritikus – labai dažnai atsakymas yra paprastas: teisėjui tiesiog labiau patiko kitas šuo.
Socialiniai tinklai ir „visi ekspertai“
Gyvename naujoje komunikacijos eroje. Šiandien visi yra „ekspertai“, o kiekvienas turi tribūną savo nuomonei: socialiniai tinklai, forumai, komentarai. Šis paaugliškas bendravimo stilius mums, tiems, kurie iš tiesų „gyvena tą istoriją“, apie kurią kalba, yra labai skaidrus.
Daliai dalyvių yra sunku priimti pastabas ar kritiką iš teisėjų, kurie turi didelį žinių ir patirties bagažą – ypač tuomet, kai pats esi įsitikinęs žinantis ne mažiau. „Kas jie tokie, kad mus vertintų? Kodėl jie turi tarti paskutinį žodį?“ – maždaug toks mąstymas.
Tačiau kai įsijungia sveikas protas, suprantame du dalykus:
- mes ne visi esame sukurti lygūs;
- ne visos nuomonės yra vienodai vertingos.
Mūsų veikloje autoritetas turi būti paremtas realiais rezultatais. Vien straipsnio parašyti neužtenka. Mane, kaip veisėją, „pateisinti“ turi tai, kas išeina iš veislyno ir šuniavimosi dėžės. Kaip sakoma, „viskas paaiškėja paragavus pudingo“ – o mūsų pasaulyje tas „pudingas“ yra veislinė produkcija.
Triukšmas, kuris gali tapti kuru
Patirtis mane išmokė, kad amžinieji neigiantieji ir bambekliai yra tik garsus triukšmas pakeliui į finišą. Daugelis sėkmingų veisėjų kritiką pavertė kuru – ji juos paskatino dirbti daugiau ir siekti aukštesnės kokybės. Tai tapo stiprybės šaltiniu ir man. Mane neretai nuvertino – ir tai dažniausiai tik įkvėpdavo padaryti daugiau, nei iš manęs tikėtasi.
Visi mes turime turėti „kuro“. Mano patarimas – suraskite, kas yra jūsiškis.
Du anoniminiai laiškai
Per 25 metus, kiek teisėjauju, esu gavęs du anoniminius laiškus. Šiais laikais nepasirašytų žinučių aš nebepridedu prie rimtų – paskutinė buvo tokia neišmanėliška, kad ją priskyriau vien triukšmui.
Pirmasis laiškas komentavo kostiumą, kurį vilkėjau televizuotoje parodoje. Autoriui jis nepatiko ir, jo nuomone, mano apranga turėjo būti „stilingesnė“. Tuo tarpu gyvos transliacijos metu gavau nemažai komplimentų – vienas komentatorius net parašė, kad kostiumas yra „labai kietas“. Aš tai priėmiau kaip pergalę ir nuėjau toliau. Beje, tam pačiam laiško autoriui patiko mano išrinktas grupės nugalėtojas – dar viena maža pergalė.
Antrasis laiškas buvo daug rimtesnis – penkių puslapių tekstas, kuriame mane kaltino už tai, kad esą niekada „neištraukiu“ savininkų–vedlių ir visada renkuosi profesionalius vedlius. Mano akimis, tai sena, daug kartų sukramtyta tema, bet trumpai ją vis dėlto paliesiu. Akivaizdu, kad tai buvo šabloninis laiškas, per daugelį nusivylimo kupinų metų išsiųstas ne vienam teisėjui.
Savininkas–vedlys ir profesionalas: kas man arčiau širdies?
Tie, kurie mane pažįsta, puikiai žino: mano širdis ir siela – su savininkais–vedliais. Aš pats esu savininkas–vedlys. Tai yra „mano žmonės“.
Taigi antrojo laiško autorius labai aiškiai manęs nepažino kaip teisėjo. Gavęs raštą, kuriame teigiama, kad esu „plačiai žinomas“ už tai, jog ištisai renkuosi tik profesionalius vedlius, mintyse tik numojau ranka – tai tiesiog netiesa.
Esu, metaforiškai kalbant, lenkęsis atgal dėl savininkų–vedlių. Kai pasirinkimas labai artimas tarp profesionalaus vedlio ir savininko–vedlio ar veisėjo–savininko–vedlio, mano širdis dažnai pasisuka pastarojo naudai – nes aš pats buvau toje vietoje, žinau, kiek tai kainuoja. Sąmoningai ieškau ir noriu apdovanoti gerą savininko vedamą šunį. Aš žinau tą kovą.
Kartu tvirtai tikiu, kad geriausi profesionalūs vedliai puikiai atpažįsta, kada konkurencijoje atsiranda stiprus savininko vedamas šuo. Tada jie supranta, kad situacija rimta, nes aš tam savininko vedamam šuniui suteiksiu visas galimybes atsiskleisti.
Bet turime pripažinti ir kita: profesionalus vedlys yra gerai „susitepusi mašina“ – komanda, kuri žino, ką daro. Jų šunys dažnai turi papildomą „poliruotą“ pateikimą, puikią kondiciją, ištreniruotą judesį. Tokie šunys dažnai būna labai aukštos kokybės ir patys savaime verti pergalių. Profesionalai verčia mus, savininkus–vedlius, dirbti daugiau ir būti geresniais. Tai naudinga visiems – veisėjams, savininkams ir profesionalams.
Aš žiūriu į šunis, ne į veidus
Į žmonių veidus aš kreipiu labai mažai dėmesio. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje vienoje parodoje šuo mano ringe gavo titulą, o vedlys vėliau man pasakė, kad tai jau trečias kartas, kai jis rodo tą patį šunį mano teisėjavime. Pirmus du kartus tas šuo buvo likęs rezerve, o šįkart gavo pilną titulą.
Aš tiesiog neatpažinau, kad tai tas pats žmogus – nes mano dėmesys visą laiką buvo sutelktas į šunį. Man, kaip teisėjui, svarbiausia tai, kad vertinimai buvo nuoseklūs: anksčiau šuo buvo pakankamai stiprus rezerviniam įvertinimui, o šįkart – vertas laimėti. Būtent nuoseklumas ir yra tikroji kokybė.
Geras teisėjas nuosekliai interpretuoja veislės niuansus ir išlaiko prognozuojamą požiūrį į tai, kas yra kokybiškas veislės atstovas. Mūsų sportas turėtų būti apie tai: apie veislinės medžiagos vertinimą. Teisėjas privalo kaskart vertinti pagal veislės standartą – nuosekliai ir prognozuojamai, o ne pagal atsitiktinę nuotaiką.
Teisėjo pareiga: sąžiningas ringas, ne garantuota laimė
Kaip teisėjas, privalau užtikrinti, kad laikas mano ringe nebūtų nemalonus, kad ir koks būtų rezultatas. Paprastai tariant, jūs turėtumėte mėgautis dalyvavimu ringe net ir tuomet, kai nelaimite.
Vertinti šunis – ne tas pats, kas pataikauti dalyviams. Dalyvis gali iš ringo išeiti nusivylęs ar net supykęs, tačiau jis turi išeiti žinodamas, kad turėjo sąžiningą galimybę varžytis. Tai yra vienintelis dalykas, kurį aš realiai kontroliuoju savo ringe.
Kaip dalyvis, negalite „išsiderėti“, „išpolitikuoti“ ar „užkalbėti“ sau pergalės, jei teisėjo neįtikina tai, ką rodote. To paprasčiausiai nebus.
Teisėjavimas – kaip mokymasis piešti
Aš tikiu šunų vertinimo procesu. Tą darau jau labai seniai ir esu įsitikinęs, kad dauguma teisėjų nuoširdžiai stengiasi padaryti darbą gerai. Taip, vieniems sekasi lengviau, kitiems sunkiau. Kai kurie greitai mokosi ir galiausiai įgyja daugiau įgūdžių nei kolegos.
Tai labai panašu į mokymąsi piešti: vieni lengvai pagauna proporcijas ir liniją, kitiems sunku net neišeiti už kontūrų. Viltis yra tokia, kad laikui bėgant, su patirtimi ir platesne veislių įvairove, kiekvienas teisėjas pasieks aukštesnį profesionalumo lygį. Deja, mokomės ant tų pačių dalyvių – patinka jiems tai ar ne.
Kai kurie teisėjai yra stipresni ir turi aiškesnę, labiau išgrynintą nuomonę. Jie labiau pasitiki savimi ir savo sprendimais. Neretu atveju jie apie konkrečią veislę žino daugiau nei parodos dalyviai. Tokie teisėjai per daugelį metų susiformuoja labai aiškią kokybės kartelę.
Laikui bėgant geriausi teisėjai tampa reiklesni ir drąsesni, jei reikia, ir nesuteikti titulo ar įvertinimo. Tai niekada nėra malonu ir beveik visada sutinkama „su emocijomis“, bet tai yra darbo dalis. Kol teisėjas nė karto nėra papurtęs plunksnų ir neparodęs stuburo, galima įtarti, kad jo kokybės kartelė galbūt per žema.
Jei savaitgalis po savaitgalio teisėjaujate ir per ilgesnį laiką nei karto nesate sulaikę įvertinimo dėl akivaizdžiai nepakankamos kokybės – galbūt esate per dosnūs. Su patirtimi teisėjas turi labai aiškiai jausti, kas yra priimtinas veislės lygis.
Diskvalifikacijos – irgi teisėjo darbas
Per kelias visų veislių parodas būtų gana retas atvejis, kad nė karto netektų nesuteikti įvertinimo dėl nepakankamų savybių bent vienoje veislėje. Anksčiau ar vėliau į ringą ateis šuo, kuriam akivaizdžiai kažko trūksta ar kuris neatitinka standarto ribų – ir jį teks diskvalifikuoti ar pašalinti iš vertinimo. Tai yra teisėjo pareiga.
Pavyzdžiui, kartą teisėjavau veislės ringe, kur vienas šuo buvo gerokai per didelis – aiškiai virš veislės standarte nustatytos aukščio ribos. Šunį pamatuojome ir diskvalifikavome pagal standartą. Vakare, važiuojant automobiliu atgal į viešbutį, kitas teisėjas paklausė, ką padariau – nes kitą dieną jis teisėjavo tai pačiai veislei. Jis nieko nedarė. Tačiau mūsų, kaip teisėjų, pareiga yra stebėti, kad kiekvienas šuo atitiktų veislės standartą, ir priimti nepatogius sprendimus, jei reikia.
Pergales reikia užsidirbti
Šunys turi užsitarnauti savo pergales – nesvarbu, kas laiko pavadį: profesionalus vedlys, savininkas–vedlys ar veisėjas–savininkas. Kaip veisėjai, savininkai ir vedliai, mes visi turime patirti ir pralaimėjimų. Iš jų galima išmokti pačių vertingiausių pamokų. Jie yra būtina kelio dalis.
Kaip dalyvis, būčiau labiau nusivylęs, jei niekada nepralaimėčiau – nes tada kaip pajusčiau tikrą, gilią pergalės vertę? Turime patirti viską – ir pergales, ir nusivylimus – kad atrastume savo kelią į tikrą sėkmę.
Pabaigai: apie „politiką“ ir kelią
Kai dalyvis įveda šunį į mano ringą, jis gauna nepriklausomą nuomonę. Taip, aš irgi darau klaidų, bet vis tiek renkuosi savo kelią. Visą gyvenimą laikausi frazės:
„Neik ten, kur veda kelias – eik ten, kur kelio nėra, ir palik savo pėdsaką.“
Keista, kaip šie žodžiai iš vaikystės plakato mane lydi visą gyvenimą.
Šunų parodų „politika“ su tuo neturi nieko bendra.
Apie autorių
Doug Johnson– ilgametis veisėjas, teisėjas ir parodų dalyvis iš JAV, daugiau kaip 40 metų dirbantis su grynaveisliais šunimis. Jis veisia anglų žaislinius spanielius, klamberius, saseksus, Velso springerspanielius ir Nederlandse Kooikerhondje, veislyno vardu „Clussexx“. Jo veisimo šunys yra iškovoję daugiau kaip 250 AKC čempionų titulus, per 175 „Best in Show“ pergales ir 18 nacionalinių specializuotų parodų laimėjimų keturiose veislėse. Doug Johnson – vienintelis veisėjas istorijoje, kurio veisimo šunys yra du kartus laimėję „Best in Show“ legendinėje Westminster Kennel Club parodoje.
