Rūpinimasis šunimi gamtoje: galimi pavojai

Kaip elgtis, kad atostogų ar savaitgalio iškylos neaptemdytų rūpesčiai dėl sunegalavusio šuns ir neprisieitų ieškoti veterinarinės pagalbos. Kokie pavojai tyko mūsų augintinių gamtoje?..

Šiluminis smūgis

Ar lietėte įkaitusį automobilio prietaisų skydelį? Ar kaitrią dieną kailiniuotas tūnojote aklinai uždarytame automobilyje, kol šeimyna siautė po prekybos centrą. Ko gero, ne, o mūsų augintiniai apie tokias egzekucijas galėtų papasakoti. Kaitrią dieną mums norisi kuo ilgiau pasilepinti prieš saulutę, o gyvūnams tai pavojinga. Negalima palikti šuns uždarytame automobilyje arba pririšto ten, kur nėra pavėsio. Jei šuo vangus, sudribęs, silpnai lekuoja, vemia ir alpsta, akys paraudę – jis perkaito. Neškite augintinį į pavėsį, vėsinkite kūną šaltu vandeniu, apklokite šlapiomis drobulėmis. Ant galvos, jei turite, uždėkite ledų kompresą. Neduokite lakti daug vandens, lakinkite po truputį. Jei šuo neatsigauna, darykite dirbtinį kvėpavimą, duokite pauostyti amoniako.

Vaišių likučiai

Šeimininkai arba prašalaičiai kartais kyšteli šuniui šokolado. Net mažo gabaliuko gali pakakti, kad šuo nugaištų. Didžiausią pavojų šiuo atveju kelia teobrominas, kakavmedžio sėklose esantis alkaloidas, kurio gausu juodajame šokolade. Į alkaloidus jautriai reaguoja jauni šuniukai ir tie, kurių snukeliai buki ir trumpi (buldogai, bokseriai). „Apsinuodijimo sunkumą lemia šuns dydis bei suėsto šokolado kiekis. Mažų, porą kilogramų sveriančių šuniukų organizmas apnuodijamas nuo 20-30 g juodojo šokolado. Dideliems šunims pavojingas kiekis – 120- 250 gramų. Pieniškas šokoladas ne toks pavojingas. Trys plytelės juodojo šokolado gali pražudyti 10- 15 kg sveriantį šunį“,– sako vilnietė veterinarijos gydytoja Rita Žilinskienė. Suėdęs šokolado gyvūnas vemia, viduriuoja, tampa neramus, tarytum pakvaišęs. Jam pučia vidurius, teka seilės. Vėliau ima drebėti, ištinka paralyžius, sustoja širdis. Teobrominas veikia kaip diuretikas, jis varo iš organizmo šlapimą. Nėra priešnuodžių, neutralizuojančių teobromino poveikį. Daktaro L.Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikos chirurgai pasakojo, ką operuodami išima iš šunų virškinamojo trakto. Butelių kamščiai, plastmasinių indų likučiai yra niekis, palyginti su kepsninės iešmu… Mūsų vaišių likučiai šuniui turi būti tabu. Visi saldumynai yra pakankamai didelis energijos šaltinis, nes tai cukrus ir riebalai. Saldumynuose mažai baltymų ir kitokių maistingųjų medžiagų, taigi gyvūnas nieko, išskyrus pilvo skausmus ir virškinimo sutrikimus, negauna. Sūdyti ir aštriais prieskoniais pabarstyti traškučiai skatina troškulį. Jeigu, prisiragavęs traškučių šuo negauna gėlo vandens, kyla rimtas pavojus jo sveikatai (blogiau dirba inkstai, nepasišalina kenksmingos medžiagos). Stipresnis ar silpnesnis alkoholis šunims taip pat yra kenksmingasa gyvūnams.

Įgėlimai ir įkandimai

Bėgiodamas mūsų krašto miškuose augintinis gali skaudžiai „sumokėti“ už savo smalsumą – jam gali įgelti gyvatė. Jeigu šliužo liaukos bus pilnos nuodų, mažesnis negu 10 kg šunelis gali nugaišti, o didesniems šunims prasideda tinimas ir alergija. Įgėlimo vietą nustatyti nesunku, nes šuo smarkiai ją trina, matyti kraujo lašelių. Žaizdelę įpjaukite, išspauskite kraują. Jei įgėlė į galūnę, užveržkite virš žaizdos timpą, tik nepamirškite kas valandą jos atpalaiduoti, kad galūnė neapmirtų. Nuneškite šunį į vėsią vietą, ant įgėlimo vietos uždėkite šaltus kompresus. Jeigu nuodų buvo nedaug, o šuo stambus, po kelių dienų viskas praeis. Šunys mėgsta gaudyti vabzdžius. Bitėms arba kamanėms sugėlus šuns nosį, liežuvį, jis nebegalės kvėpuoti, nasrai sutins. Pirmoji pagalba: pusvalandį palaikykite degtine arba spiritu suvilgytus kompresus ant įgėlimų vietos. Patrinkite jodu. Jeigu šuns snukelis bukas, vabzdžių įgėlimai mirtinai pavojingi, todėl būtina kuo skubesnė veterinarinė pagalba.

Šungrybiai ir kiti nuodai

Šungrybiai pavojingi ir mums, ir šunims. Užėdęs šungrybių šuo vemia, viduriuoja, kenčia troškulį, kūnas atvėsta, pulsas sulėtėja. Šuo atrodo apdujęs. Plaukite skrandį vandeniu arba rausvu kalio permanganato tirpalu, sušerkite aktyviosios anglies, girdykite saldžia stipria arbata. Galima duoti šiek tiek ricinos aliejaus. Kai šuo prisiuosto chemikalų arba jų paragauja, taip pat gresia rimti sveikatos sutrikimai. Jei gyvūnas nualpęs, duokite pauostyti amoniako, atsekite antkaklį, darykite dirbtinį kvėpavimą ir skubiai plaukite skrandį. Sugirdę tirpalo su druska, skatinkite vėmimą. Kuo anksčiau pradėsite plauti skrandį, tuo daugiau vilčių jį išgelbėti. Pasitaiko, kad poilsiaudami kaime šunys paragauja graužikų nuodų. Tuomet brangi kiekviena minutė, būtina skubiai vykti pas veterinarą. Visais atvejais pasiimkite pavyzdį nuodų, kurių gyvūnas paragavo. Jei šuo tik išsivoliojo pesticiduose, nuskalaukite kailį, perskalaukite geriamosios sodos tirpalu. Šuns akis praplaukite boro rūgšties tirpalu. Duokite palakti vandens su aktyviąja anglimi.

Užterštas vanduo

Palakęs iš užterštų vandens telkinių gyvūnas gali vemti arba viduriuoti. Į kelionę visada verta pasiimti vandens iš namų ir įprasto šuns ėdalo. Atsitiktiniuose vandens telkiniuose vanduo gali būti užterštas paukščių bei graužikų išmatomis, chemikalais. Palakę sūraus jūros vandens, šunys gali suviduriuoti, bet ši bėda greitai praeina. Kai šuo išsimaudo užterštame arba žydinčiame vandenyje, kyla odos alergijos pavojus.

Parazitai

Pavasarį ir vasarą gyvūnus puola išorės parazitai. Kasydamiesi sudirgina odą. Tvyrant karštiems orams odos įbrėžimai parausta, supūliuoja. Ypač pavojingos ganyklinės erkės. Jos įsisiurbia prie ausų, į snukį, tarpupirščiuose, kur plonesnė oda. Erkės dažniau vargina jaunus gyvūnus. Prieš vesdamiesi augintinį į lauką, užsekite priešparazitinį antkaklį, apiberkite kailį pudra, apipurkškite aerozoliu (kas geriau, patars veterinarijos gydytojas pagal nuo gyvūno amžių, savijautą). Efektyvūs, ilgai veikiantys ir drėgmės nebijantys yra priešparazitiniai lašeliai, lašinami ant gyvūno odos sprando srityje. Minėti preparatai gali pakenkti alergiškiems, odos ligomis sergantiems gyvūnams, todėl veterinaro konsultacija ir išsamesni tyrimai šiuo atveju tikrai būtini. Parsivedę iš lauko, apžiūrėkite augintinį. Suradę įsisiurbusią erkę, atsargiai pincetu ištraukite, kad nenutrūktų erkės straublelis. Įsisiurbimo vietą patepkite spiritu, jodu. Paraudimas gali išlikti porą mėnesių. Kaip teigia penkioliktus metus gyvūnus gydanti R.Žilinskienė, šį pavasarį nepaprastai padaugėjo šunų, kuriems diagnozuojama babeziozė. Šią pavojingą ligą platina erkės. „Jeigu anksčiau per mėnesį diagnozuodavome keletą babeziozės atvejų, dabar – po keletą atvejų kasdien,– konstatavo gydytoja. – Deja, jau pasitaikė ir mirties atvejis, nes šeimininkai gydė savo šunį antibiotikais, į gydyklą kreipėsi pavėluotai“. Vasarą daug aršesnės ir blusos. Augintinio blusų neatsikratysite, jeigu kruopščiai neišvalysite kilimų, minkštų baldų, neišskalbsite jo pakloto. Ir net jei gyvūnas retai išeina iš namų, parazitų kiaušinėlių ant padų gali parnešti šeimininkas. Užteks vienos „viešnios”, kad po savaitės augintinį užpultų blusų armija.

Akių negalavimai

Sako, kad eskimų šunys laimingi žiemą, o pavasarį jų nuotaika subjūra. Atšilus orams, juos apninka uodai. Per storą šunų kailį įsisiurbti negali, todėl gelia akių vokus, dirgina akis. Užpūliavusios, paraudusios bei ašarojančios augintinių akys nėra retenybė. Važiuodami automobiliu neleiskite šuniui kaišioti galvą pro atvirą langą (akių gleivinę dirgina įkritę vabzdžiai, jie išprovokuoja uždegimą). Akims ir ausims gali pakenkti skersvėjai. Šunis, kurių ausys nukabusios (spanieliai, skalikai), dažniau vargina ausų negalavimai. Ausų kaušeliuose kaupiasi drėgmė ir siera, ši vieta natūraliai nesivėdina, todėl šeimininkas turi pasirūpinti augintinio ausų higiena.

Žaizdos

Mūsų krašto paežerės, poilsiavietės tarytum minų laukas. Šukės, maisto atliekos, žvejų valo likučiai. Smalsus šuo visas „gėrybes“ patikrina ir dažnai nukenčia. Jeigu įpjauta letena kraujuoja stipriai, užveržkite virš žaizdos timpą. Su vandenilio peroksidu dezinfekuokite žaizdą, atsargiai pašalinkite iš žaizdos svetimkūnius, apriškite steriliu tvarsčiu. Kadangi sunku nustatyti žaizdos gylį, būtinai kreipkitės į veterinarijos gydytoją (susiūta žaizda greičiau gyja).