Kiek didesnio nei vidutinio ūgio beveik nesišeriantis sportinio kompaktiško sudėjimo, nuostabaus žydros spalvos bekvapio kailio terjeras.
Tinka laikyti net alergiškiems šuns plaukams žmonėms.
Patinų ūgis ties ketera – 45-48 cm, svoris 15-17 kg.
Bebaimis, lengvai dresuojamas. Dėl jo kai kurių charakterio savybių nerekomenduojamas laikyti pradedantiems šunų mylėtojams. Draugiškas žmonėms, tačiau su kitais gyvūnais sutaria ne visada.
Nuostabus šio terjero šilkinės tekstūros žydro atspalvio kailis turi būti kerpamas pagal standarte aprašytą formą. Kaip ir dauguma judresnio charakterio terjerų, reikalauja kasdienių iškrovų gamtoje.
Keribliūterjeras dažnai vadinamas Keri grafystės džentelmenu. Kresnas, bet gracingas vidutinio dydžio šuo pasižymi tikrai neįprasta išore.
Keris neturi būdingo kvapo ir nesišeria – nešukuojami plaukai susivelia veltiniu, tačiau neiškrenta. Smagu turėti šunį su gražiu kailiu, bet tai nevyksta savaime.
Po pasivaiksciojimo miške ar pievoje kailyje lieka sausų žolių, kibių sėklų, po smgaus rausimo – samanų žemių. Tuomet praverčia vielų šepetėlis ir šukos. 20 min. perbraukti kailį ir galima gyventi toliau: suvėlos išsklaidytos, šuo apžiūrėtas ar nesusižalojo bėgiodamas miške.
Veislės istorija
Vidutinio dydžio melsvi Airijos sunys ten žinomi ir mylimi jau kelis šimtmečius. Apie kilmę yra daug prieštaringų teorijų.
Tų laikų medžiokliniai terjerai turėjo užsidirbti pragyvenimui- namuose jie saugojo vaikus, gynė fermas nuo žiurkių, lapių, o laukus nuo triušių. Eigulio keris atnešdavo fazanus, traukdavo iš vandens antis, medžiojo ūdras.
Brakonieriaujant buvo patogi nepastebima pilkai melsva spalva. Tekdavo dirbti balose ir durpinėje žemėje, todėl ilgesnio kailio šunims reikėjo ypatingos kailio struktūros- šilkinės (neturinčios pavilnės) garbanos prisiveldavo durpinių žemių, bet išsiskalaudavo šuniui brendant per vandenį.
Piemenys itin vertindavo kerių gebėjimą ilgose kelionėse ginti galvijus ir arklius per akmeningus kalnelius.
Iki šių dienų išliko melsvakailių piemenų įprotis griausmingai riaumoti stovint ant užpakalinių kojų- tai girdėdami galvijai paklusdavo.
Su ypatingu azartu keriai dalyvaudavo žiurkių žudymo varžybose. Būtina sąlyga- iš nasrų šuo galėjo paleisti tik negyvą auką.
Liudininkai tvirtino, kad geriausi dalyviai nepaleisdami graužiko griebdavo sekantį ir perkąsdavo abu dar sykį.
19 a. pabaigoje smuklėse skambėdavo populiari dainelė apie du patinus, kuriems buvo ankšta visai nemažam miestelyje- vos pamatę vienas kitą jie susipešdavo. Ne paslaptis, kad įkaušę smuklių lankytojai didžiuodavosi augintinių pasiekimais šunų pjautynėse.
Temperamentas ir psichika
Daugybė šunų augintojų žavisi kerių komunikabilumu- jis viską atlieka 100 procentų. Savininkui nemėgstančiam daug bendrauti ar neturinčiam laiko toks augintinis tikra kančia. Jis nuolat šalia, visuomet pasiruošęs atnešti žaislą ar šlepetę, keliauti nors į pasaulio kraštą.
Patikėkite, keriui tai nebus per toil. Judriam, nusiteikusiam dresuoti, dalyvauti agility varžybose ar mėgstančiam judrų gyvenimo būdą žmogui keris puikus draugelis.
Veislės formavimosi pradžioje buvę aršiais chuliganais bėgant laikui šie šunys keitėsi ne tik išoriškai (kirpti žydrieji terjerai atkreipdavo parodų teisėjų ir dalyvių dėmesį), bet mainėsi ir charakteris: jokios agresijos žmonėms, leidžiama dominuoti tarp gentainių.
Parodų ringuose keriai buvo demonstruojami pasitempę tarsi suspausta spyruoklė, kuri gali žaibiškai išsitiesti. Tapę “parodų liūtais”, keriai įsigijo daugybę gerbėjų- žmonėms reikėjo ramiai valdomo šuns, kuriuo galėtų pasipuikuoti prieš kitus miestiečius. Jie pasikeitė… Pasigirdo susirūpinę veisėjų balsai “mielas ir saldus, bet ne keris”. Vieno Rusijos veislyno savininkai jį pavadino “salonų” šunimi. Teko dar sykį peržiūrėti veisimo kryptis. “Jis turi likti savas vaikinas, kuris nebijo vandens ar tolimų pasivaikščiojimų, pašėlęs ir sveikas, pasiruošęs bet kurią akimirką ginti kitus įnamius, ar galvotrūkčiais dumti paskui šeimininką.”
Gyvendami keliese, keriai laikosi griežtos hierarchijos ne pagal amžių, o pagal dominavimą: stipriausio charakterio individui pakanka griežtai pažiūrėti ir tvarkos laužytojas nusuka galvą ir keliauja šalin. Jaunesnis šuo mėgdžioja vyresnį- nešioja žaislus ar šlepetes.
Gudrauja tarpusavyje: kaip išvaryti kitą iš šiltos vietelės? Tiesioj pamojuoja prieš nosį žaislu. Jaunėlis tuoj bėga atimti. Tada meta žaislą ir užima vietą.
Kai kada pasiskirsto pareigomis – pavargę snaudžia o vienas budriai stebi aplinką. Niekada nežinai kas gali nutikti nepažįstamoje vietoje.
Bendravimas su keriais tai nuolatiniai atradimai- šie šunys noriai ir atvirai įsileidžia žmones į savo pasaulį, nes turi didelę tyrą širdį.
Kitos terjerų veislės
Škotų terjeras
Amerikiečių Stafordšyro terjeras
Džeko Raselo terjeras
