Natūrali mityba – RAW ir BARF

Tai yra natūralaus maitinimo būdai. Pateikiame keletą palyginimų:

• BARF – maltas maistas, malti kaulai. RAW – mėsa kuo didesniais gabalais, kad šuo kramtytų (valosi dantys) ir geriau virškintų (šuo geriau virškina prarytą gabalą mėsos nei faršą).
• BARF – daug daržovių, vaisių, grūdų. RAW – be daržovių (jos pakeičiamos skrandžiu).
• BARF – naudojamos kaulingos dalys (kakliukai, sparneliai). RAW – kaulų tik nedidelis procentas.
• BARF – naudojami papildai (vitaminai, mineralai, vaistažolės, actas ir t. t.). RAW – papildai nenaudojami.

Toliau rasite medžiagos apie šiuos du maitinimo būdus.

• RAW
• BARF

RAW anglų k. – natūralus šėrimas žalia mėsa, žuvimi ir subproduktais

Turbūt susidaro įspūdis, kad tai mados dalykas – buvo mada šerti sausu maistu, dabar mada šerti žalia mėsa. Nieko panašaus. Daug metų buvo kitaip manančių ir šeriančių žalia mėsa. Turbūt kaip ir dar daug metų bus sauso maisto propaguotojų ir šalininkų. Ir tai nereiškia, kad yra tik viena tiesa, tik vienas teisingas maistas. Tai tiesiog žmonių paieškos ir alternatyvos susidarusiai situacijai: šunų maistinių alergijų protrūkiui, skrandžio ligoms ir pan., kylančioms abejonėms dėl sauso maisto gamintojų sąžiningumo. Nuolat kartojasi istorijos, kai RAW padėjo išbristi vienam šuniui iš daugybės ligų, o kitas šuo, šeriamas sausu maistu, – sveikut sveikutėlis, skina laurus parodose, atrodo stulbinamai ir savininkas net neketina jo pradėti šerti žalia mėsa. Taip pat manoma, kad šunims, turintiems inkstų sutrikimų, reikia specialios dietos, o RAW nepatartina. Arba kyla nemažai diskusijų dėl kalių maitinimo žalia mėsa nėštumo metu. Tuo tarpu šunis, sergančius epilepsija, rekomenduojama šerti natūraliu maistu, skiriant daug dėmesio subproduktų įvairovei. Taigi, kiekvienas turi teisę rinktis, o prieš renkantis tikslinga būtų susipažinti su šiuo šėrimo būdu.

Pirmiausia, išsiaiškinkime, kas tai yra RAW. Kaip jau buvo minėta, tai šėrimas žalia mėsa bei kaulais, subproduktais ir žuvimi. Teoriškai racionas turėtų atrodyti maždaug taip: 80% mėsos, 10% kaulų ir 10% subproduktų (paukščių, galvijų organai). Tačiau praktikoje patartina stebėti šuns išmatas:  jei jos skystos – per daug mėsos/subproduktų, per mažai kaulų; jei balsvos ir trupančios – per daug kaulų, per mažai mėsos/subproduktų ir t. t. Vienos dienos racione gali būti visos dalys (mėsa, kaulai, organai) arba gali būti po vieną dalį kasdien (vieną dieną mėsa, kitą tik mėsingi kaulai, trečią tik organai ir pan.). Nėra jokių griežtų taisyklių.

Mėsa 80%. Viskas, kas eina, bėga, skrenda, plaukia. Idealiausia – atrajojantys gyvūnai (karvės, ožkos, avys, elniai), bet naudinga ir kiauliena bei paukštiena. Vien kiauliena šerti nėra gerai, nes tai išties riebi mėsa, bet saikingai duoti galima. Tačiau jei šuo šeriamas vien tik liesa mėsa, pavyzdžiui, triušiena, gali pritrūkti riebalų. Tokiu atveju riebesnė mėsa (kad ir ta pati kiauliena) nepakenktų. Šuniui riebalai būtini angliavandenių gamybai. Tad kuo didesnė mėsos įvairovė, tuo geriau.

Kaulai 10%. Jie sudaro tik apie 10% raciono. RAW turi būti mėsa su kaulu, o ne kaulas su mėsa. Dažnai vartojamo termino „mėsingas kaulas” iliustracija yra čia.  Gyvūnų dalys, tinkamos vartoti – kiek tik fantazija leidžia – tai kaklas, pečiai, krūtinė, nugarinė, šonkauliai, pečiai, blauzda, šlaunis, kirkšnis, kumpis, uodega, sparnai ir kt. Šuniui duoti reikėtų ne sutrintas košes, o didelius gabalus, kad pats kramtytų. Negalima duoti stambių galvijų didelių kaulų – šuo  gali išsilaužyti dantis. Duokite minkštus kaulus (pavyzdžiui, paukštienos – višta, kalakutas), nes jie lengvai kramtomi ir tikrai žarnyne neužstrigs. Žinoma, reikėtų atsižvelgti į šuns amžių/dydį ir pagal tai kaulus pasmulkinti. Apskritai, su visais kietaisiais kaulais reikėtų elgtis atsargiai – stebėti, kaip šuo elgiasi. Nes jeigu jis nesistengia „nudarinėti” mėsos, o iškart puola trupinti kaulą, geriau tokiam kaulų išvis neduoti, nes labai didelė tikimybė, kad gali lūžti dantys. O jeigu šuo nugriaužia mėsytę, šiek tiek pažaidžia su pačiu kaulu – viskas tvarkoje. Nepamirškite – negalima duoti virtų, keptų ar kitaip termiškai apdorotų paukštienos ar kokio kito gyvio kaulų. Dėl jų ir kyla problemos.

Subproduktai 10%. Subproduktai yra galvijų ir paukščių organai. Kuo didesnė įvairovė, tuo didesnė tikimybė, kad šuo gaus visų jam reikiamų medžiagų. Geriausia, kad bent 3% (iš 10% viso raciono duodamų organų) sudarytų kepenys, likusius procentus gali sudaryti inkstai, blužnis, reprodukciniai organai, liaukos ir pan. Širdis, skilvis ir liežuvis yra raumenys, todėl maitinime neatstoja organų. Kepenys yra būtinos. Šuo, gavęs gerą gabalą kepenų, bent kelias dienas tuštinasi itin skystai, išmatų spalva juoda su žalsvu atspalviu. Tai normalu, bet nepatogu. Todėl kepenis verta arba paskirstyti kasdienai labai mažais kiekiais, arba „kepenų dienai” pridėti ko nors ypač tvirtinančio vidurius, pavyzdžiui, vištienos kaklų.

Žuvis. Žuvį galima šerti visą, su pelekais, kaulais, galvom, dantimis, žarnom ir pan. Aišku, reikėtų atsižvelgti į jos rūšį ir jeigu turi kokių nors aštrių gynybos priemonių (spyglių ar pan.), jas reikėtų nuimti. Žuvį reikėtų duoti bent kartą per savaitę, nes ji naudinga dėl Omega 3 rūgščių. Tai lašiša, upėtakis, skumbrė, silkė, sardinė, ančiuvis ir keletas kitų. Šiose žuvyse nėra Omega 6 ir Omega 9 rūgščių. Omega 6 poreikis šunims nėra didelis, nes šios rūgštys randamos mėsoje, grūduose ar daugumoje augalų sėklų, o Omega 9 mėsėdžiams nereikalinga. Be to, bijant parazitų, rekomenduojama žuvį užšaldžius palaikyti 2-4 savaites ir tik po to šerti šunį. Gėlavandenių žuvų duoti nepatariama, nes jos labai kaulėtos (turi kietų ir aštrių ašakų), be to, gali turėti pavojingų parazitų. Reikėtų paminėti, kad nemažai natūraliai šeriančiųjų visgi duoda papildomai žuvų taukų. Ypač, jeigu šuo žuvies neėda ir nepripažįsta, tuomet žuvies taukai yra labai rekomenduojami.

Papildai. Geriausia yra kai visas reikiamas medžiagas šuo gauna iš natūralių šaltinių. Kalcį – iš kaulų (ne tų stambių, nuo kurių tik nugraužia mėsą, o minkštesnių ir lengvai įveikiamų, kuriuos sukramto kartu su mėsa ir praryja); chondroitiną ir gliukozaminą – iš kremzlių, įvairius vitaminus – iš subproduktų. Nemažai žmonių dar duoda bent po kiaušinį per savaitę ir bent po keletą daržovių (nedideliais kiekiais, daržoves reikia apdoroti taip, kad būtų suardyta ląstelių celiuliozė – t. y. susmulkintos ir užšaldytos – taip daržoves geriau įsisavina šuns organizmas). Kituose šaltiniuose tvirtinama, kad tai visiškai nebūtina, nors ir nekenkia. Vis dėlto šeriant natūraliai, į papildų davimą žiūrima skeptiškai. Papildai pateisinami tik tuo atveju, kai to tikrai reikia (jei šuo serga ar jam trūksta būtent kažkokios rūšies vitaminų). Tačiau papildų davimas „dėl viso pikto” yra nereikalingas – gaudamas subalansuotą žalios mėsos dietą, šuo gauna visko, ko jam reikia.

Kokie produktai tinka? Tai gali būti įvairiausi produktai: vištiena, kalakutiena arba dalys (blauzdelės, petukai, uodegėlės, širdys, skilviai, kakliukai), veršiena, jautiena, kepenys, inkstai, karvės skrandis, žuvis, ėrienos galva, inkstai, kepenys, jautienos smegenys, jautienos riebalų atraižos. Kaip profilaktinė priemonė sąnarių stiprinimui – vištų pėdutės, kurios duodamos kaip skanėstas po pagrindinio patiekalo. (BARF šalininkai prie mėsos ir subproduktų šunis dar papildomai šeria žaliomis daržovėmis ir vaisiais, rūgusio pieno produktais, kai kuriais papildais (jūros kopūstai, aliejus ir pan.), kurie visame racione sudaro apie 10%. Tačiau nepainiokite – BARF yra visiškai kitas natūralaus šėrimo būdas, kurio normos ir kiekiai nėra tie patys kaip RAW). Pavyzdžiui, „savaitės meniu” (svoris paskaičiuojamas atitinkamai pagal šuns svorį), kuriame matyti, jog porą dienų rekomenduojama duoti ir truputį daržovių bei pieno produktų:

1. Vištos nugarėlė+jautienos širdis (arba vištų, kalakutų širdys ir skrandžiai).
2. Vištos nugarėlė+jautienos ar veršienos krūtininė (arba kitokia mėsa).
3. Vištų kaklai+kieno nors kepenys ir inkstai.
4. Vištos nugarėlė+jautienos širdis (arba vištų, kalakutų širdys ir skrandžiai).
5. Kiaulių ausys arba uodegos+kieno nors plaučiai.
6. Vištos nugarėlė+kiaušinis ir truputis varškės (arba kefyro, jei lieka neišgerto)
7. Malta lašišos galva (arba kitokia žuvis)+špinatai, morkos (arba kitokios daržovės).
RAW pliusai:

– puikiai apsivalo dantys, ypač tolimiausi krūminiai. Tokiu atveju nebėra būtinybės valyti dantų akmenis. Šuns dantys valosi net ir tada, jei šeimininkas bijo duoti kietuosius, o šeria tik minkštais (vištos, žuvies) kaulais arba šuo doroja didžiulį mėsos gabalą, kurį reikia plėšti, graužti, nukąsti ir pan. Teigiama, kad ir enzimai, esantys žalioje mėsoje, prisideda prie dantų valymo;

– šuo geria mažiau vandens;

– šuo tuštinasi rečiau ir mažesniais kiekiais;

– šuns kailis ima blizgėti;

– pastebimas žymiai mažesnis ir trumpesnis kailio šėrimasis, t. y. šėrimosi laikotarpis sutrumpėja. Tačiau pačioje pradžioje (tik pradėjus šunį šerti RAW) pasitaiko ir visiškai priešingas efektas – šunys labai gausiai ir ilgai šeriasi, o po to atauga naujas plaukas;

– per liesi šunys priauga svorio;

– šunys ėda su malonumu;

– dauguma šunų nustoja ėsti fekalijas ir kitus „kvapius” radinius;

– šunims kuo puikiausiai tinka pastovėjusi mėsa. Puikiai tinka visi akcijiniai ar namuose užsilikę gabaliukai (kurių galiojimas yra besibaigiąs). Žinoma, apsipirkti patartina turguje ar tiesiai iš ūkininkų, medžiotojų.

RAW minusai:

– ekskursijos į turgų ankstyvais rytais;

– šėrimas RAW kainuoja beveik tiek pat kiek ir šėrimas sausu maistu, kartais brangiau;

– reikia atskiro šaldiklio šuns maistui;

– norint užtikrinti gerą racioną, reikia kuo įvairesnės mėsos, taigi tenka gerokai pasistengti ieškant kokios žvėrienos ir pan;

– tenka dažnai plauti virtuvę ar kitą vietą, kurioje šuo ėda;

– kai kurie produktai dvokia (skrandis), taigi namuose kvapai kartais būna visai negaivūs.

Kaip pradėti šerti RAW?

Šuns, šeriamo sausu maistu, skrandžio rūgštingumas labai žemas, jis negali normaliai suvirškinti kaulų. O neišalkusiojo skrandyje turbūt visai nėra rūgšties. Taigi logiška, kad prieš pradedant šerti RAW, reikia leisti kaip reikiant išalkti ir pradžioje neduoti didelių porcijų. Sausas maistas skrandyje išbūna labai ilgai – žinoma atvejų, kai šuo beveik po 16 valandų ėdimo išvėmė visiškai nesuvirškintą sausą maistą. O kaulams virškinti reikia labai didelio skrandžio rūgštingumo, kuris pasiekiamas per kurį laiką (tai individualu kiekvieno šuns atveju). Pradžioje skrandis bus prisitaikęs virškinti sausą maistą (aukštas pH) ir visiškai nesugebės įveikti kaulingos mėsos. Palaispniui virškinimas prisitaikys ir rūgštingumui pasiekus +/- 2pH, viskas susinormalizuos. Taigi pradedant šerti RAW:

1) vieną, dar geriau dvi paras neduoti šuniui jokio maisto;

2) pirmą savaitę maisto duoti dvigubai mažesnę porciją nei reikėtų pagal šuns svorį;

3) pradėti nuo vienos rūšies mėsos, kol šuo pripras ją virškinti. Pradžiai rekomenduojama vištiena, o ypač vištų nugarėlės pačią pirmąją savaitę. Vištiena yra lengvai virškinama mėsa, jos kaulai minkšti. Antrą savaitę rekomenduojama: rytais – vištienos nugarėlės, vakarais – vištienos ketvirčiai. Trečiąją savaitę jau bandykite pakeisti mėsą: pavyzdžiui, kas antrą vakarinį šėrimą pakeiskite į kalakutų kakliukus, o rytais palikite vištienos nugarėles. Kitą savaitę galima bandyti dar vienos rūšies mėsą: pavyzdžiui, vieną dienos šėrimą pakeisti į kiaulieną. Dar kitą savaitę galima pabandyti duoti žuvies (vieną kartą per savaitę). Dar po savaitės kiaulieną galima pakeisti kita mėsa (jautiena, aviena ar kt). Pradėti duoti organus reikėtų maždaug po mėnesio. Taip šuns organizmas patirs mažiau streso;

4) pirmomis savaitėmis duokite šuniui enterofermento. Jo galima nusipirkti veterinarinėse vaistinėse, vartojimo kiekiai surašyti ant pakuotės (maitinimo BARF šalininkai pradžioje primygtinai siūlo dar ir obuolių acto. Tačiau yra ir tokia nuomonė, jog šuniui bus daug sveikiau, jei jo skrandžio rūgštingumas pakils natūraliai).

RAW maisto orientazinės dozėsRekomenduojamas  kiekvienos dienos raciono kiekis turėtų sudaryti apie 2-4% suaugusio šuns svorio, jaunesniems šunims turėtų būti apie 5% jų svorio. Tačiau tai tik pačios pradžios orientacinės dozės, nes vėliau stebint šunį pagal jo poreikius dozę galima mažinti arba didinti. Jauno šuniuko RAW dozės. Jeigu ketinate jauną šuniuką (puppy) pradėti šerti RAW, orientacinė dienos norma nustatoma taip: apskaičiuokite šuniuko 10% esamo svorio, taip pat iš anksto nustatykite, koks yra rodiklis 2-3% suaugusio šuns idealaus svorio (idealus svoris pagal tos veislės standartą). Šuniuką pradėkite šerti 10% esamo svorio dozėmis kiekvieną dieną. Turėdami omeny kitą rodiklį (2-3% idealaus suaugusio šuns svorio), stebėkite, kada šuneliui augant dabartinis 10% pasieks/susilygins su 2-3% idealaus suaugusio šuns svorio. Nuo tada šuniuką jau šeriate 2-3% idealaus suaugusio šuns svorio. Tai tik teorija, ją reikėtų turėti omeny pradedantiems, bet praktiškai visada stebėkite šuns kondiciją, savijautą, alkio jausmą ir normas reguliuokite atsižvelgdami į konkretų individą.Pervedimas nuo sauso maisto prie RAWKiekvienas būdas turi savus niuansus. Svarbiausia bet kuriuo atveju atidžiai stebėti šunį, jo būklę, savijautą, išvaizdą ir pagal tai koreguoti savo veiksmus. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad kuo senesnis šuo, tuo sunkiau jam prisitaikyti prie natūralaus maisto, jei prieš tai jis ilgą laiką buvo šeriamas sausu. Adaptacijos laikotarpiu visiems šunims gali būti vienokių ar kitokių virškinimo ar medžiagų apykaitos sutrikimų. Galima trimis būdais:1) staigus perėjimas: po paros-dviejų bado šuo gauna tik mėsą, jokio sauso maisto;2) 50/50 perėjimas: šuo maitinamas du kartus per dieną, vienas iš maitinimų pakeičiamas iš sauso į mėsą. Po kažkurio laiko pereinama pilnai prie mėsos;3) laipsniškas perėjimas: sauso maisto norma palaipsniui pakeičiama natūraliu maistu. Iš pradžių 1/10 normos pakeičiama mėsa, palaipsniui mėsos kiekį didiname iki 50%. Dar kurį laiką pašėrus 50/50 santykiu pilnai pereinama prie mėsos.

Sauso maisto ir RAW maišymui – NE

Labai dažnai pradedantieji suabejoja, kuo paremtas teiginys, kad šunį galima šerti arba tik natūraliai, arba tik sausu maistu, kad maišyti yra blogai? Juk būtų taip patogu namuose šerti RAW, o į kelionę važiuojant su šuniu įsimesti sauso maisto maišelį. Deja. Sausas maistas reikalauja vienokių rūgštingumo ir fermentų sudėties, o natūralus – visai kitokių. Labai skiriasi ir virškinimo laikas. Organizmas, gaudamas mišrų maistą, pirmiausiai įsisavina tai, kas lengviausia, tai yra, sauso maisto angliavandenius, užuot gaminęs juos skaidydamas mėsos baltymus ir riebalus. Pilnai nesuvirškinti stambiamolekuliniai junginiai sukelia alergijas; skirtingas maisto buvimo skrandyje laikas, skirtinga skrandžio sulčių, reikalingų virškinti skirtingą maistą, sudėtis sukelia  skrandžio ligas, tokias kaip gastritas ir pan.

Šeriant vien tik RAW, adaptacijos periodas, kurio metu gali paaštrėti įvairūs negalavimai, užtrunka iki dviejų mėnesių. Kaitaliojant maistą, jis gali užtrukti iki begalybės, nes skrandis taip iki galo ir nepriderina tinkamo rūgštingumo. Jei pasiryžote šerti natūraliai, tai taip ir darote be išimčių 3-4 mėnesius. Ir nepamirškite dar galimos detoksikacijos. Mėnesio ar kelių laikotarpyje paūmėja visos buvusios alergijos, gali atsirasti specifinis kvapas, šuo gali viduriuoti, vemti, pakisti kailio spalva, atsirasti pleiskanų, atsirasti apatija ir t. t. Kuo daugiau šuo turėjo problemų šeriant sausu, tuo stipresni detoksikacijos požymiai būna (arba nebūna visiškai). Jaunesniems šunims dažnai viskas praeina be jokių požymių.

RAW kelionėse

Turbūt įsivaizduojate, kad į kelionę važiuojant su šuniu, pastarąjį šerti RAW yra sudėtinga? Anaiptol. Pradžioje bent dviem dienoms užteks elementariausio šaltkrepšio su šaldyta mėsa. Beje, net ir pastovėjusi mėsa šunims puikiai tinka. Pavyzdžiui, galite pasiimti žalią viščiuką, kad jo užtektų 3 dienom (jeigu trečią dieną ir smirstelės – šunims ne bėda). Dar vieną dieną paskirkite iškrovai – tai bus tik į naudą. O paskui galima tiesiog nupirkti mėsos artimiausiam prekybos centre.

Parazitai

Viena dažniausiai kylančių abejonių dėl maitinimo RAW susijusi su tuo, jog žalia mėsa asocijuojasi su nešvara, bakterijomis ir parazitais. Žmonės bijo dėl parazitų, grėsmės patiems užsikrėsti. Tačiau šuo, ėsdamas sausą maistą, taip pat gali užsikrėsti vidaus parazitais, nes jų kiaušinių yra visur. Šuo, ėdantis žalią mėsą, turi stipresnę imuninę sistemą, didesnį skrandžio rūgštingumą, jo organizmas lengviau susidoroja ir su parazitais, ir su infekcijomis. Žinoma, nuo užkrato saugoti reikia – nešerti skerdyklų atliekomis, žuvį bei laukinių gyvūnų mėsą ilgesniam laikui užšaldyti, nepamiršti duoti česnako, kuris puikiai saugo nuo daugelio parazitų, o šeimininkams nepamiršti laikytis elementarios higienos taisyklių. Daugelis šeriančių RAW pastebėjo, kad šunys visiškai liovėsi rankioti visokį šlamštą lauke, o tai irgi sumažina riziką užsikrėsti parazitais. Taip pat rekomenduojama maždaug kas pusmetį šunį nukirminti, o profilaktiškai maždaug kartą per savaitę duoti česnako – vidutinio dydžio šuniui viena skiltelė.

BARF

Maitinimo būdas, į kurio meniu be žalios mėsos ir subproduktų taip pat įtrauktos daržovės, maisto papildai, vitaminai.

Informacijos šaltinis: fauna.savel.org

Kiti vertingi šaltiniai:

http://rawfed.com/myths/carbs.html,

http://k9joy.com/dogarticles/fat.php,

http://rawfed.com/myths/bacteria.html,

http://rawfed.com/myths/parasites.html,

http://rawfed.com/myths/zoonotic.html,

http://siriusdog.com/articles/detoxification-dog-food-holistic.htm,

http://encyclopedia.thefreedictionary.com/Raw+feeding