Mažas, kresnas, trumpakojis ypač tvirto sudėjimo šiurkštaus kailio terjeras. Išvaizda kiek groteskiška, dažnai – komiška.
Galva ilga, kaklas vidutinio ilgio raumeningas, kūnas ir pečiai atlošti atgal. Nugara tiesi. Priekinės kojos tvirtų kaulų, Eisena vikri, judesiai laisvi. Kailis juodas, kviečių spalvos arba raibas.
Ūgis ties ketera – kalių – 25,4 cm, patinų – 28 cm. Svoris atitinkamai – 8,6 – 10,4 kg.
Protingas, neribotos fantazijos, mėgstantis apsvarstyti kiekvieną jūsų žodį, prieš priimdamas savo sprendimą.
Kailį būtina triminguoti, antraip šis elegantiškas gražuolis pavirs į tikrą namų grindų šepetį. Nereikalauja ilgų pasivaikščiojimų, tačiau visada palaikys jums kompaniją juose su dideliu malonumu.
Veislės istorija
Šis mažas, šiurkščiaplaukis terjeras gyvena Škotijoje nuo neatmenamų laikų. Škotų terjeras (trumpiau–“škotas”) – sena šunų veislė. Daugiau kaip prieš 400 metų jo protėviai buvo veisiami Škotijos Hebridų salose medžioti laukų ir namų kenkėjus. Šie maži keistos išvaizdos šiurkščiaplaukiai terjerai gerai pritapo prie izoliuotų kalnuotosios Škotijos rajonų ir atšiauraus klimato. Jie medžiodavo žiurkes, lapes ir net opšrus. Drąsūs terjerai nesitraukdavo iš kovos lauko net mirtino pavojaus akivaizdoje. Maži, tačiau kresni, tvirtai sudėti, jie smagiai darbuodavosi urvuose. Šiurkštus kailis saugojo nuo oro permainų, be to, nediduką šunelį buvo lengva vežtis ir į tolimiausią medžioklę. Masyvūs “škotų” dantys taip pat praversdavo žvėrių medžioklėje. Jų uodegos stiprios, tvirto “kamieno” – lengva ištraukti įsiazartinusį medžioklį iš urvo.
Veisėjai škotų terjerus demostruodavo parodose bendrame ringe su jų artimiausiais giminaičiais – Skajaus, Dendžio Dinmonto, Kerno ir Vakarų Škotijos baltaisiais terjerais. Pirmą kartą į atskirą grupę jie išskirti ir apžiūrėti Braitono (Anglija) parodoje 1875 metais, o 1882 –aisiais entuziastai įkūrė pirmąjį Anglijos škotų terjerų mylėtojų klubą. Po septynerių metų jie paskelbė veislės standartą.
Tuometinis “škotas” nebuvo išvaizdus, jo kailis buvo ne juodas, bet brindle – raibas. Juodą teturėjo snukutį. Laikui bėgant šunų eksterjeras kito: “ilgėjo” galva, “trumpėjo” kojos, kūnas darėsi masyvesnis, o judesiai – gražesni.
Po pirmojo pasaulinio karo veislės populiarumas tiek Britų salyne, tiek Europoje sparčiai augo. Tai iš dalies galima paaiškinti tuomet priimta ir iki šiol galiojančia įmantria “škotų” šukuosena.
Meilė “škotams” Didžiąją Britaniją užplūdo 1930-1940 metais. 1935-aisiais veislės klube įregistruotas įspūdingas skaičius – 4 531 šuo!
Stulbinanti „škotukų“ išvaizda pakerėdavo dizainerių, dailininkų širdis – juos ne kartą tapė ir filmavo. Net škotiško viskio gamintojai neatsispyrė barzdočiaus žavesiui – ant „Black&White“ etiketės puikuojasi juodasis ir baltasis škotai.
„Škotai“ – didelių miestų, aukštosios visuomenės šunys, pabrėžiantys šeimininko eleganciją ir kilmę. Amerikos kinologai ir šiandien dėkingi savo prezidentui F. Ruzveltui, turėjusiam du škotų terjerus. Viena jų – kalytė Fala prezidentą lydėdavo visur ir visada, ji dalyvavo Antihitlerinės koalicijos valstybių vadovų susitikime Jaltoje. Beje, dabartinis prezidentas Dž. Bušas Baltuosiuose rūmuose taip pat įsikūrė su pusmetinuku škotų terjeru Barniu…
Kaimyninėje Rusijoje šiuos šunis išpopuliarino įžymusis klounas Karandašas (aktorius M.N. Rumiancevas ), žygiuodamas į sceną su savo numylėtiniu Kliaksa. Beje, „Kliaksos“ pseudonimas slėpė net 17 aktoriaus „škotukų“. Šio kūrybinio tandemo sėkmė sugriauna skeptikų argumentus, kad škotų terjerai užsispyrę ir nemokytini. O įžymusis rusų poetas V. Majakovskis ne kartą savo kūrybą skaitė dalyvaujant numylėtiniui Skotui.
Deja, kaip dažnai atsitinka, mada gali pakenkti veislės raidai. Kaip grybai ėmę dygti komerciniai veislynai „gamino“ daug ir bet kokių šuniukų, todėl prireikė nemažai laiko, kad škotų terjerų veislė vėl būtų reabilituota.
Vis dar atliekami bandymai, kurių metu terjerai siunčiami paskui grobį. Bet šiuo metu dauguma „škotų“ yra naminiai šunys ir parodų dalyviai. Jie gali būti lengvai treniruojami ir gauti įvairius medžioklės titulus, bet tam reikia atkaklumo.
Detalus išvaizdos apibūdinimas
Galva. Ilga, tačiau neužgožianti viso šuns proporcijų. Kaukolė lygi, be išsikišimų, platoka, tačiau daro siauros įspūdį.
Akys labai tamsios, mažos, žvitrios ir kerinčios, migdolo formos.
Ausys mažos, smailos. Ausų judinimas, jų forma bei statumas – vieni iš svarbiausių entuziastingo, budraus ir protingo škotų terjero bruožų.
Dantys stambūs, sankanda žirkliška.
Kaklas. Raumeningas, vidutinio ilgio.
Kūnas. Pečiai atlošti atgal, nuosekliai pereinantys į keterą. Priekinės kojos tvirtų kaulų, tarp jų – ypač plati ir gili krūtinės ląsta. Krūtinė neturi būti plokščia arba įdubusi, o krūtinkaulis turi gražiai „tilpti“ į vyro sulenktą delną. Nugara tiesi, plati, tvirta, išlenkta žemyn ir vidun taip, kad susiformuotų tvirtas kūnas, beveik širdies formos. Uodega laikoma vertikaliai arba palenkta į priekį, apaugusi trumpu, kietu kailiu. Šlaunys tvirtos ir labai raumeningos, girnelės ryškiai išlenktos. Kulkšnys nuleistos ir paralelės.
Eisena. Būdinga tik šiai veislei. Priekinės kojos juda ne visiškai paraleliai, o šiek tiek išlinksta į vidinę pusę dėl gilios ir plačios krūtinės. Judesiai laisvi, vikrūs ir koordinuoti. Stipriai atsispiria užpakalinėmis kojomis. Nugara tiesi.
Kailis. Juodas, kviečių spalvos, raibas. Kailis turi būti triminguojamas ir kerpamas pagal standartą. Barzdos, kojų ir apatinės kūno dalies plaukai gali būti minkštesni, bet šuo neturi atrodyti pūkuotas.
Temperamentas ir psichika
Elegantiškas, bet kartu ir utilitariškas, škotų terjeras privalo turėti tikrą ŠKOTO temperamentą. Škotai garsūs savo ryškiomis asmenybėmis, todėl reikia skatinti šio šuns ekscentriškumą, nes būtent tai ir daro šunį patraukliu ir įdomiu.
„Škotai“ yra labai atsargūs, filosofiškos prigimties šunys. Jie labai prieraišūs, retai reiškia nepasitenkinimą, tačiau ilgai nepamiršta neteisybės. Būdami iš prigimties ramūs, „škotai“ turi be galo išraiškingus balsus, o bendraujantis „škotas“ yra tikrai labai nuostabus. Kitos tokios „kalbančios“ veislės, ko gero, nėra!
Kovoje „škotai“ yra drąsūs ir narsūs, bet niekada neturi būti pikti, neprognozuojami ar bjaurios nuotaikos. Taip pat „škotas“ negali būti nervingas, drovus, labai įsitempęs ar klastingas. Tinkamai išauklėtas „škotas“ yra budrus ir entuziastingas, tačiau visada išlaiko puikias manieras.
Dažnai atrodo, kad yra kažkoks ryšys tarp sudėjimo ir charakterio. Tvirtai sudėtas ir stiprus šuo , tvirtais kaulais, galinga galva ir išraiškingu balsu, atrodo, privalo turėti ir atitinkamą charakterį. Grynakraujis „škotas“ yra „netašytas“, bet jis nėra žioplas ar „kaimo Jurgis“. Jis yra džentelmenas, o jo išvaizda ir laikysena išreiškia orumą ir išauklėjimą.
Tai pats terjeriškiausias terjeras! Savyje puikiai talpina visus terjerams būdingus privalumus ir trūkumus: nepriklausomas, laisvamanis, užsispyręs, kai siekia savo tikslo, mąstantis, budrus, tačiau tuo pat metu pripažįstantis ribas, kurių peržengti net ir jam nevalia.
Jis – absoliuti priešingybė mažiems šunims: tvirtas ir galingas, visada demonstruoja tik dideliems šunims būdingus charakterio bruožus bei elgesio manieras.
„Škoto“ nedera kaltinti agresyvumu savo „broliams“, tačiau jis neabejingas šunų santykių „aiškinimams“. Retai pradeda peštynes pirmas, tačiau mielai jose dalyvauja…
Bailių „škotų“ tarp peštynių dalyvių nebūna, čia jiems nėra jokių autoritetų.
„Škotai“ be galo santūrūs. Tai – vienas iš svarbiausių šios unikalios veislės charakterio bruožų. Todėl nereikia laukti, kad „škotas“ kas minutę jums dovanos meilę ir švelnumą. Ne, tai tikrai ne „škotiškas“ stilius! Jų tarpe pasitaiko tokių snobų, jog kartais tenka kreiptis „Jūs“. Na, o pašaliniai žmonės šiems šunims tiesiog neegzistuoja.
Kitos terjerų veislės
Erdelio terjeras
Amerikiečių Stafordšyro terjeras
Džeko Raselo terjeras
